Profesorius tokiais žodžiais užbaigė savo pranešimą šiam Lietuvos jubiliejui skirtoje mokslinėje konferencijoje, vykusioje Karalių rūmuose Varšuvoje. Nors konferencija buvo šventinė, o iš karto po jos gretimoje salėje vyko iškilmingas koncertas bei banketas, diskusijose nebuvo išvengta abipusių priekaištų dėl problemiškų Lietuvos ir Lenkijos santykių.
Konferencijoje pranešimus dar skaitė Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis bei Lenkijos mokslų akademijos instituto profesorius Marekas Kornatas. Tačiau ginčus sukėlė būtent V.Landsbergio pasisakymas.
M.Kornatas kalbėjo apie palankumą Lietuvai skatinusių garsių lenkų – Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo ir publicisto Jerzio Giedroyco – ginčus šia tema jų laiškuose. Abu intelektualai esą neslėpė nusivylimo, kad Lenkijos vyriausybė 1990-aisiais neskubėjo oficialiai pripažinti Lietuvos nepriklausomybės.
Š.Liekis konstatavo, kad po įstojimo į ES Lenkija ir Lietuva neišnaudoja visų galimybių bendradarbiavimo gilinimui, esą abiejų valstybių santykius temdo ne diskusiją, bet monologą mėgstantys politikai. Profesorius teigė, kad mūsų nesutarimus kursto ir labiausiai jais džiaugiasi Maskva. Jis pavadino absurdiška situacija tai, kad iš Lietuvos į Lenkiją neįmanoma nuvykti traukiniu, o lėktuvų skrydžiai yra tokie brangūs.
V.Landsbergis pareiškė, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiai galėjo susiklostyti visiškai kitaip, jeigu ne generolo Liucijano Želigowskio įvykdyta Vilniaus okupacija.
V.Landsbergis priminė, kad 1920-ųjų rugpjūčio 31 d. Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Suomijos ir Ukrainos atstovai Rygoje pasirašė vadinamosios „Bulduri konferencijos“ sutartį. Šalys joje įsipareigojo taikiai spręsti tarpusavio ginčus ir sudaryti karinę sąjungą gintis nuo bolševikinės Rusijos.
Tačiau vos po penkių savaičių, spalio 9-ąją, Lenkija okupavo Vilnių, ir mūsų kraštų santykiai ilgam tapo priešiški, o minėta sutartis neteko prasmės.
V.Landsbergis savo kalbą iliustravo dokumentinio filmo apie pirmą „Sąjūdžio“ vizitą Lenkijos Seime, vykusį 1990-aisiais, ištrauka. Joje įamžinta, kaip sąjūdiečiai agituoja Lenkijos seimūnus pasmerkti L.Želigowskio įvykdytą Vilniaus okupaciją ir taip prisidėti prie draugystės puoselėjimo.
Profesorius apgailestavo, kad Lenkijos politikai nesiryžo tokiam pasmerkimui, tačiau dėkojo demokratinėms Lenkijos jėgoms, parėmusioms Lietuvą sunkiu atsiskyrimo nuo TSRS metu. V.Landsbergis pareiškė, kad lenkų ir lietuvių nesutarimus dar sovietmečiu dirbtinai kurstė Maskva, o vienas tokių veiksnių buvo lenkų autonomijos Vilniaus krašte propagavimas.
Į diskusiją įsitraukęs dienraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas pareiškė, kad mūsų šalių santykiams kenkia tiek lietuvių iracionalus užsispyrimas nelegalizuoti lenkiškų pavardžių bei vietovardžių rašybos, tiek promaskvietiška Waldemaro Tomaszewskio veikla. Lietuvos lenkų lyderį A.Michnikas įvardijo ne tiek Rusijos, kiek konkrečiai Vladimiro Putino garbintoju.
A.Michnikas tuo pačiu sukritikavo ir Seinų miesto vadovus už tai, kad jie daugybę metų ignoruoja lietuvių bendruomenės prašymą suteikti kuriai nors gatvei Antano Baranausko vardą. A.Michnikas paragino lietuvius ir lenkus prieš kritikuojant vieniems kitus pagalvoti, ar jų pačių elgesys yra draugiškas.
Lietuvos mylėtojų klubo atstovė priminė, kad Varšuvoje nėra M.K.Čiurlionio vardo gatvės ar aikštės, nors didis Lietuvos dailininkas ir kompozitorius gyveno šiame mieste. Moteris klausė, kodėl lenkai bijo tinkamai pagerbti M.K.Čiurlionį.
Dauguma pasisakiusiųjų visgi tvirtino, kad dėl prastų Lietuvos ir Lenkijos santykių yra kaltas Vilnius, neleidžiantis lenkų tautinei mažumai rašyti originaliai pavardes ir vietovardžius. Tokį požiūrį sukritikavo garsus sovietmečio opozicijos veikėjas, istorinio fondo „Karta“ bei žurnalo tokiu pat pavadinimu redaktorius Zbigniewas Gluza.
Anot jo, Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai yra tokie prasti, kad lenkų ir lietuvių negalima vadinti ne tik broliais, bet ir gerais kaimynais. Dėl to labiausiai kalta esą yra Lenkija, kuri ne tik nesugeba atsiprašyti už Vilniaus okupaciją, bet ir nenori su Lietuva kalbėti kaip su lygiaverčiu partneriu.
Z.Gluza priminė, kad prieš kiek laiko pasiūlė Varšuvos politikams pradėti su Vilniumi tikrą dialogą ir liautis Lietuvai nurodinėti, pamokslauti, skųsti ją tarptautinėms organizacijoms, tačiau jo kreipimasis buvo ignoruotas. „Kartos“ redaktoriaus pasisakymas sulaukė didžiausio konferencijos klausytojų aplodismentų.
Po konferencijos Z.Gluza įteikė V.Landsbergiui naują žurnalo „Karta“ numerį, kuriame toliau kritikuoja Varšuvą dėl prastų santykių su Lietuva. V.Landsbergio juokais paklaustas ar, tapęs nuožmiu Varšuvos kritiku, nebijo sulaukti tautiečių agresijos, Z.Gluza atsakė, kad Lenkija ne Rusija, ir jam tikrai niekas negresia.
Naujausiame „Kartos“ numeryje Z.Gluza visgi patalpino negailestingai jį puolančių Varšuvos bei Vilniaus lenkų pasisakymus ir pakartojo kaltinimus Lenkijos politikams. Kai kurie komentatoriai Z.Gluzą atvirai vadino lenkų tautos išdaviku.
