Taika ir karas. Atmintinė Lietuvos gynėjams #1

Portalas lrytas.lt šimtams tūkstančių savo skaitytojų siūlo patiems susipažinti su šiais gynybos ekspertų paruoštais patarimais. Net ir gyvenant taikoje naudinga žinoti, ką daryti nutikus rimtai stichinei nelaimei, kilus neramumams ar kieme pamačius priešiškos valstybės karius. 

Čia rasite ir daugiau naudingų patarimų – nuo maisto atsargų ruošimo, iki to, kaip civiliams elgtis realaus ginkluoto konflikto atveju.

Pirmojoje dalyje – apie tai, kas yra ekstremalioji, nepaprastoji ir karo padėtis, ką daryti mobilizacijos metu, kokios yra gyventojų teisės ir pareigos šių situacijų metu.

Valstybė taikos ir karo metu

Kiekviena valstybė gali susidurti su įvairiais iššūkiais, keliančiais pavojų ir grėsmę jos tolesniam veikimui ir piliečių sveikatai, saugumui ir gyvybei.

Kadangi iššūkiai yra labai skirtingi, jiems atremti reikia nevienodų priemonių. Taikos metu, kol nėra paskelbta karo padėtis, atsižvelgdama į susidariusią padėtį, Lietuva gali imtis trijų atsako būdų: skelbti ekstremalią situaciją, įvesti nepaprastąją padėtį ar paskelbti mobilizaciją.

Ekstremalioji situacija

Ekstremalioji situacija – tai padėtis, kuri gali susidaryti dėl kilusio ekstremalaus (gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio) įvykio, ir kelia didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius.

Sprendimą dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo nelaimės apimtoje savivaldybės teritorijoje priima savivaldybės administracijos direktorius, o jeigu ekstremalioji situacija išplinta į daugiau negu tris savivaldybes, valstybės lygio ekstremaliąją situaciją skelbia Vyriausybė.

Tik paskelbus ekstremaliąją situaciją galima pasitelkti trūkstamus materialinius išteklius iš valstybės rezervo bei ūkio subjektų, taip pat – į pagalbą kariuomenę, evakuoti gyventojus ar pasitelkti juos privalomiems darbams bei suteikti materialinę paramą gyventojams, ūkio subjektams, įstaigoms, kurie dėl ekstremaliosios situacijos patyrė žalos.

Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms, veiksmai joms gresiant ir jų likvidavimas yra įvardinami kaip civilinė sauga.

Nepaprastoji padėtis

Nepaprastoji padėtis – tai ypatingas teisinis režimas valstybėje ar jos dalyje, leidžiantis taikyti laikinus naudojimosi fizinių asmenų teisėmis ir laisvėmis apribojimus bei laikinus juridinių asmenų veiklos apribojimus.

Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama ne ilgiau nei 6 mėnesiams visoje valstybėje ar jos dalyje, kai dėl valstybėje ar kitose valstybėse susidariusios ekstremaliosios situacijos kyla grėsmė Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ar visuomenės rimčiai ir šios grėsmės neįmanoma pašalinti nepanaudojus nepaprastųjų priemonių (minėti laikini apribojimai).

Atitinkamu nutarimu sprendimą įvesti nepaprastąją padėtį priima Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos prezidentas, išleisdamas dekretą. Seimas arba prezidentas gali nustatyti kai kurių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytų teisių ir laisvių apribojimą bei nepaprastųjų priemonių panaudojimą tiek, kiek to reikalauja padėties kritiškumas.

Esant nepaprastajai padėčiai, gali būti įvedamas tiesioginis valdymas, steigiamos viešosios tvarkos apsaugos komendantūros, pasitelkiama Lietuvos kariuomenė, mobilizacinis rezervas, naudojamas valstybės rezervas.

Mobilizacija

Mobilizacija – tai valstybės, savivaldybių institucijų ar įstaigų ir ūkio subjektų veiklos pertvarkymas, taip pat karo prievolininkų šaukimas į privalomąją karo tarnybą valstybei ginti ir Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams vykdyti.

Mobilizaciją (dalinę arba visuotinę) skelbia Seimas prezidento siūlymu, kai būtina ginti tėvynę arba vykdyti Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus.

Mobilizaciją dekretu gali paskelbti ir prezidentas dėl ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ir teritoriniam vientisumui, tačiau vėliau šis dekretas privalo būti patvirtintas Seimo. Seimas prezidento siūlymu skelbia demobilizaciją, kai išnyksta priežastys, dėl kurių buvo paskelbta mobilizacija.

Po mobilizacijos paskelbimo karo padėtis gali būti ir neįvedama: mobilizacija ir demobilizacija gali vykti taikos metu. Kita vertus, mobilizacija gali būti nepaskelbta, iki įvedant karo padėtį, tačiau tai atliekama, kai tik įvedama karo padėtis.

Karo padėtis

Karo padėtis yra ypatinga teisinė padėtis, kuri įvedama prireikus ginti tėvynę ginkluoto užpuolimo ar jo grėsmės atveju, kai kyla grėsmė Lietuvos valstybės suverenumui ar jos teritorijos vientisumui, arba prireikus vykdyti Lietuvos valstybės tarptautinius įsipareigojimus siekiant užtikrinti valstybės gynybą ir kitas gyvybiškai svarbias valstybės funkcijas karo metu.

Karo padėtį (visoje Lietuvos teritorijoje arba jos dalyje) įveda Seimas, tačiau prezidentas ginkluoto užpuolimo atveju taip pat gali priimti šį sprendimą (jis vėliau turi būti tvirtinamas Seimo).

Esant karo padėčiai, suformuojamos šalies ginkluotosios pajėgos.

Joms vadovauti prezidento dekretu skiriamas kariuomenės vadas, kuris yra pavaldus gynybos veiksmų civilinei vadovybei. Užtikrinant savivaldos veiklos tęstinumą, savivaldybėse, kai šių savivaldos institucijos negali veikti, steigiamos karinės komendantūros. Joms vadovauja karo komendantai.

Esant karo padėčiai, gali būti įsteigti karo lauko teismai (prezidento sprendimu) ir įvestas karinis patruliavimas (ginkluotųjų pajėgų vado sprendimu).

Pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms organizavimas

Bendrieji veikimo principai

Šalies pasirengimas reaguoti į kilusius įvykius ir susidariusias ekstremaliąsias situacijas – tai strategija, sudaranti prielaidas aktyviai apsaugai nuo gresiančių ar susidariusių ekstremaliųjų situacijų. Jis apima ekstremaliųjų situacijų valdymo planavimą, pajėgų ir išteklių išdėstymą bei rezervo kaupimą, komunikacijos, informacijos valdymo bei koordinavimo procesų sureguliavimą, personalo kvalifikaciją, pratybas bei visuomenės mokymą.

Jokia viena institucija negali sėkmingai ir veiksmingai suplanuoti ir įgyvendinti prevencinių priemonių, pasirengti reaguoti į paties įvairiausio pobūdžio įvykius ar ekstremaliąsias situacijas, atlikti visų gelbėjimo ir padarinių likvidavimo darbų. Todėl Lietuvoje, organizuojant civilinę saugą, yra numatytos funkcijos ir pareigos visoms Lietuvoje veikiančioms valstybės, savivaldybių institucijoms, ūkio subjektams bei kitoms įstaigoms.

Civilinės saugos srities funkcijų ir pareigų bei jas vykdančių subjektų visuma vadinama civilinės saugos sistema.

Vadovaujančioji civilinės saugos sistemos institucija yra Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie VRM, kuris koordinuoja šalies ekstremaliųjų situacijų prevencijos vykdymą, gyventojų, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kitų įstaigų ir ūkio subjektų veiklą civilinės saugos srityje ir planuoja valstybės pasirengimą veikti ekstremaliųjų situacijų metu.

Civilinės saugos sistema veikia nuolatinės parengties principu: jos pajėgos turi būti nuolatos pasirengusios pagal kompetenciją dalyvauti likviduojant įvykį ar ekstremaliąją situaciją ir šalinant padarinius.

Civilinės saugos sistemos pajėgos, gavusios informaciją apie gresiančią ar kilusią nelaimę (potvynį, gaisrą, avariją, griūtį, riaušes ir t. t.), nedelsdamos vyksta į įvykio vietą ir atlieka reikalingus gelbėjimo, paieškos bei kitus neatidėliotinus darbus.

Kaip Lietuva rengiasi ekstremaliosioms situacijoms?

Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms apima: Pažeidžiamumo ir rizikos vertinimą, veiksmų planavimą bei mokymą ir švietimą.

Tai reiškia, kad iš anksto yra svarstoma ir apgalvojama, kas gali nutikti ir kaip elgtis, suplanuojami veiksmai bei reikalingi ištekliai galimoms situacijoms suvaldyti ir mokomasi veikti pagal parengtus planus.

Kadangi pirmenybė valdant ekstremaliąsias situacijas teikiama gyventojų apsaugai, neatsiejama gero pasirengimo dalis yra gyventojų švietimas – informavimas apie tai, kaip jie turėtų elgtis ekstremaliųjų situacijų metu, kaip jie bus apsaugomi.

Lietuvoje rengiami valstybiniai, savivaldybių ir ūkio subjektų (įstaigų) ekstremaliųjų situacijų valdymo planai. Tai daroma, atlikus galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizę. Planuose aprašomos didelę ir labai didelę riziką keliančių galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų valdymo procedūros.

Kokios Lietuvos gyventojų teisės ir pareigos gresiant ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms?

Gyventojai turi teisę:

• Gauti informaciją apie tai, kas įvyko ir kelia pavojų jų gyvybei ar sveikatai, socialinėms sąlygoms, turtui ir aplinkai;

• Gauti informaciją apie tai, kaip elgtis, norint išlikti saugiems;

• Įvykus nelaimei, gauti pagalbą;

• Patyrus žalos dėl ekstremaliosios situacijos, prašyti valstybės paramos.

Gyventojai privalo:

• Rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų normalaus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo;

• Pranešti civilinės saugos sistemos pajėgoms apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją;

• Vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremaliųjų situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti;

• Neatidėliotinais atvejais, kai kyla didelis pavojus gyventojų gyvybei, sveikatai, turtui ar aplinkai, leisti naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais materialiniais ištekliais;

• Kai yra išnaudotos visos civilinės saugos sistemos pajėgų panaudojimo galimybės, atlikti privalomus darbus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti.

Valstybinius planus, kuriuose aprašoma, kaip bus valdomos valstybės lygio ekstremaliosios situacijos, rengia valstybės institucijos pagal savo kompetencijos sritį.

Ūkio subjektų rengiamuose ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose numatoma tuose ūkio subjektuose kilusių įvykių likvidavimo ir jų padarinių šalinimo organizavimo tvarka bei juose esančių ir dirbančių žmonių apsaugos teikimo eiga: informavimas ir perspėjimas, evakavimas, asmeninės bei kolektyvinės darbuotojų apsaugos organizavimas.

Gyventojams svarbiausi yra savivaldybių ekstremaliųjų situacijų valdymo planai.

Kodėl? Teritorinis principas yra vienas iš esminių civilinės saugos organizavimo ir veikimo principų. Jis reiškia, kad civilinė sauga valstybėje organizuojama pagal jos teritorijos administracinį suskirstymą, t.y. pagal savivaldybių teritorijas. Ir būtent savivaldybių administracijos turi suplanuoti, kaip organizuoti jų savivaldybės teritorijose gyvenančių ar esančių gyventojų apsaugą įvykus nelaimei.

Juose yra aprašoma savivaldybės:

• Gyventojų perspėjimo ir informavimo apie gresiančią ar susidariusią ekstremaliąją situaciją tvarka;

• Gyventojų evakavimo organizavimo eiga;

• Kolektyvinės apsaugos statiniai ir jų panaudojimo galimybės: nurodomi adresai, galimas priimti žmonių skaičius;

• Ekstremaliųjų situacijų valdymo organizavimo ir koordinavimo tvarka;

• Medicinos, socialinės, psichologinės ir kitos pagalbos teikimo, viešosios tvarkos palaikymo organizavimo, švietimo ir kitų būtiniausių paslaugų teikimo gyventojams ekstremaliųjų įvykių ar ekstremaliųjų situacijų metu eiga (kas teikia ir kaip organizuoja).

Lietuvos kariuomenės pagalba

Vienas iš pagrindinių kariuomenės uždavinių taikos metu yra teikti pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms įstatymų numatytais atvejais.

Kilus ekstremaliajai situacijai, kai įvykio mastas sparčiai didėja, gavus Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos pirmininko arba savivaldybės, kurios teritorijoje yra ekstremaliosios situacijos židinys, administracijos direktoriaus rašytinį prašymą, kariniai vienetai krašto apsaugos ministro įsakymu gali būti pasitelkiami į pagalbą tam tikroms gelbėjimo ir kitų neatidėliotinų darbų užduotims ekstremaliosios situacijos židinyje atlikti.

Jie gali būti pasitelkiami padėti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui (PAGD) vykdyti šias užduotis:

• Perspėti gyventojus apie gresiantį pavojų;

• Organizuoti ir evakuoti gyventojus ir turtą;

• Pasitelkus turimas priemones bei darbo jėgą, įrengti laikino apgyvendinimo vietas (pvz., statyti palapines, įrengti prausyklas, lauko virtuves ir t. t.);

• Aprūpinti ir aptarnauti evakuotuosius (pirmoji medicinos pagalba, apsauga, maisto ir labdaros dalijimas);

• Nustatyti cheminio, biologinio, radiacinio, branduolinio pavojaus atvejais panaudotas kovines nuodingąsias medžiagas ir jų išplitimo ribas;

• Padėti palaikyti viešąją tvarką, užtikrinti gyventojų ir turto saugumą nustatytuose nelaimės rajonuose;

• Naudojant specialiąją aviacinę įrangą (vandens krepšį) gesinti miškų ir durpynų gaisrus, likviduoti kitus incidentus;

• Atlikti žvalgybą iš oro kilus potvyniui, miškų ir durpynų gaisrui bei kitoms ekstremaliosioms situacijoms arba įvykiams;   • Orlaiviais, laivais gabenti specialistus, medikus, gelbėtojus, įrangą ir reikalingas priemones į ekstremaliosios situacijos vietas ar įvykio židinį, o ligonius ar nukentėjusiuosius – į gydymo įstaigas;

• Teikti kai kurias medicinos pagalbos ir sveikatos priežiūros paslaugas;

• Organizuoti ir atlikti evakuojamų gyventojų ir technikos sanitarinį švarinimą.

• Pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms, gebėjimai reaguoti į kilusius įvykius ir valdyti tam tikrą situaciją, parengto ekstremaliųjų situacijų valdymo plano veiksmingumas yra įvertinamas per organizuojamas civilinės saugos pratybas.

Civilinė sauga nepaprastosios padėties metu

Civilinė sauga nepaprastosios padėties metu užtikrinama taip pat, kaip ir ekstremaliosios situacijos atveju. Skirtumas tik toks, kad nepaprastajai padėčiai suvaldyti valstybė yra numačiusi daugiau teisinių mechanizmų.

Gyventojų apsauga tokiu atveju organizuojama remiantis tais pačiais principais: gyventojai informuojami apie tai, kas įvyko ir kaip elgtis, esant reikalui evakuojami arba laikinai apsaugomi kolektyvinės apsaugos statiniuose, jiems teikiama medicinos, socialinė, psichologinė pagalba ir kitos būtiniausios paslaugos; organizuojamas gyventojų aprūpinimas maistu, geriamuoju vandeniu, vaistais, švariais drabužiais ir panašiai.

Nepaprastosios padėties metu taikomos nepaprastosios priemonės:

• Valstybės rezervo naudojimas;

• Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių, valstybinės reikšmės ir rizikos objektų ginkluota apsauga;

• Valstybės sienos apsaugos sustiprinimas arba valstybės sienos priedanga;

• Draudimas įsigyti, prekiauti, laikyti šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias, nuodingąsias ir kitokias pavojingas medžiagas ar priemones, sprogmenis; laikinas jų paėmimas iš Lietuvos gyventojų, įstaigų ir organizacijų; transporto priemonių judėjimo apribojimas;

• Komendanto valandos įvedimas;

• Draudimas be specialaus leidimo atvykti į teritoriją, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis, arba pakeisti nuolatinę gyvenamąją vietą;

• Užsieniečių buvimo ir tranzito per Lietuvos Respublikos teritoriją apribojimas, jų priežiūros bei vizų režimo sugriežtinimas;

• Nustatant leidimų tvarką, ne ūkinės veiklos ir privačių suėjimų, į kuriuos susirenka daugiau nei 50 žmonių, ribojimas;

• Transporto priemonių ir asmenų bei jų bagažo tikrinimas siekiant surasti ir paimti neteisėtai laikomus šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias, nuodingąsias ir kitokias pavojingas medžiagas bei priemones, nustatyti bei sulaikyti įstatymų pažeidėjus, užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės rimtį, apsaugoti gyventojų gyvybę, sveikatą ir turtą;

• Lietuvos Respublikos mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymo nustatyta tvarka transporto priemonių ar kito turto laikinasis paėmimas arba rekvizicija siekiant užkirsti kelią itin pavojingiems ir sunkiems padariniams arba jiems likviduoti, žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui gelbėti;

• Nepaprastosios padėties metu teritorijoje įvedamas medicininis ar veterinarinis karantinas;

• Laikinas gyventojų perkėlimas (evakuacija) iš nepaprastosios padėties teritorijos;

• Ypatingas maisto produktų bei kitų būtiniausių prekių paskirstymas (tiekimas) nepaprastosios padėties teritorijoje esantiems arba evakuotiems gyventojams;

• Laikinas įmonių, kitų juridinių asmenų darbo režimo pakeitimas, jų ūkinės veiklos pertvarkymas gelbėjimo ir atstatymo darbams atlikti;

• Asmenų sulaikymas, siekiant užkirsti žmonių užkrečiamųjų ligų plitimą, šių asmenų hospitalizavimas ir izoliavimas bei gydymas.

Įvedus nepaprastąją padėtį

Gali būti taikomi tokie Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytų teisių ir laisvių suvaržymai ir apribojimai:

• Asmenys, neturintys su savimi asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, gali būti sulaikomi, kol bus nustatytas asmens tapatumas, bet ne ilgiau kaip 24 valandoms;

• Atliekama pašto siuntų ir jų dokumentų apžiūra, kontrolė ir paėmimas, slapta susirašinėjimo kontrolė;

• Apribojama asmens teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją apie ekstremaliąją situaciją ir gauti valstybės institucijų turimą apie jį informaciją;

• Apribojamos žmogaus teisės naudotis būsto neliečiamumu: pareigūnai turi teisę bet kuriuo paros laiku įeiti į asmens būstą be jo sutikimo, būstas gali būti panaudotas kitiems asmenims apgyvendinti;

• Apribojama laisvė kilnotis: uždraudžiama asmenims be specialaus leidimo pakeisti savo nuolatinę gyvenamąją vietą, išskyrus atvejus, kai pasitraukiama iš nepaprastosios padėties teritorijos arba šie asmenys evakuojami;

• Uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką be vizų;

• Apribojamas tam tikros rūšies ar kategorijos transporto priemonių, asmenų vykimas ar prekių (daiktų) gabenimas per valstybės sieną arba laikinai uždaromi tam tikri pasienio postai;

• Ribojama arba sustabdoma teisė vienytis į politines partijas, politines, visuomenines organizacijas ar asociacijas; uždraudžiami susirinkimai viešose vietose.

Civilinė sauga karo padėties atveju

Įvedus karo padėtį, valstybės, savivaldybės institucijų ir įstaigų veikla pertvarkoma siekiant užtikrinti, kad būtų atliekamos gyvybiškai svarbios valstybės funkcijos.

Šios funkcijos apima civilinės saugos užtikrinimą, gaisrų gesinimą, gelbėjimo darbų vykdymą ir viešosios tvarkos palaikymą.

Tai reiškia, kad net ir karo metu civiliai gyventojai turi būti apginti nuo pavojų: turi būti įgyvendinamos gelbėjimo, evakavimo ir kitos civilinės saugos priemonės, taip pat turi būti sukurtos gyventojams išlikti būtinos sąlygos – jie turi būti aprūpinami maistu, medikamentais, kitomis medicinos pagalbos priemonėmis.

1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijų I papildomame protokole dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos yra išvardintos civilinės gynybos humanitarinės užduotys, kurios numatytos siekiant apsaugoti civilius gyventojus.

Karo apimtose teritorijose arba vietovėse, kur vyksta arba gali vykti mūšiai, organizacijos ir personalas, vykdantis civilių gyventojų apsaugai skirtas humanitarines užduotis, pagal tarptautinę teisę atpažįstamas iš tarptautinio civilinės gynybos skiriamojo ženklo ir asmens pažymėjimo. Šiuo pažymėjimu patvirtinamas jo, kaip vykdančio civilių gyventojų apsaugai skirtas humanitarines užduotis asmens, statusas.

Tarptautinis civilinės gynybos skiriamasis ženklas – lygiakraštis žydras trikampis oranžiniame fone. Jis naudojamas civilinės gynybos organizacijų, jų personalo, statinių ir inventoriaus, taip pat civilių slėptuvių apsaugai žymėti.

• Perspėjimas, evakuacija;

• Slėptuvių įrengimas ir jų tvarkymas;

• Šviesos maskavimo priemonių naudojimas;

• Gelbėjimo operacijos;

• Medicininis aptarnavimas, įskaitant ir pirmąją pagalbą, taip pat religinė pagalba;

• Kova su gaisrais;

• Pavojingų vietovių nustatymas ir pažymėjimas;

• Dezinfekavimas ir kitos panašios apsaugos priemonės;

• Skubus būsto suteikimas ir aprūpinimas;

• Skubi pagalba nelaimę patyrusiose vietovėse atkuriant ir palaikant tvarką;

• Skubus būtinų komunalinių tarnybų atkūrimas;

• Skubus mirusiųjų laidojimas;

• Pagalba siekiant išsaugoti būtinus objektus;

• Papildoma veikla, būtina bet kuriai minėtai užduočiai įvykdyti, įskaitant planavimą ir organizavimą.

Kadangi Lietuvoje civilinės saugos organizavimo funkcijas organizuojanti, koordinuojanti ir vykdanti valstybės institucija yra PAGD, jo vadovaujamų priešgaisrinių gelbėjimo pajėgų personalas bei visi ištekliai karo metu būtų skirti civilinei saugai organizuoti ir civilinės gynybos humanitarinėms užduotims vykdyti.

Tačiau karo metu ši institucija nebūtų vienintelė, vykdanti humanitarines užduotis. Visi civilinės saugos sistemos subjektai (valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, kitos įstaigos), ir esant būtinybei – kariniai vienetai, turėtų atlikti civiliams gyventojams apsaugoti reikalingas civilinės saugos funkcijas.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos vaidmuo

Lietuvoje nuo 1919 metų veikianti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija (LRKD) yra humanitarinio pobūdžio asociacija, priklausanti Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio judėjimui. Ji yra valstybės pagalbininkė humanitarinės veiklos srityje, taikos ir karinių konfliktų metu veikianti pagal 1949 m. Ženevos konvencijas dėl karo aukų apsaugos ir jų papildomus protokolus.

Draugijos savanoriai teikia įvairią pagalbą nukentėjusiems gyventojams, padeda surasti dingusius artimuosius, dalyvauja kitose ekstremaliųjų situacijų, nepaprastosios padėties valdymo veiklose.

Įvykus didelei nelaimei, LRKD savanoriai padeda valstybės institucijoms teikti pagalbą nukentėjusiesiems:

• Padeda evakuoti, identifikuoti, registruoti nukentėjusiuosius;

• Teikia pirmąją ir psichologinę pagalbą;

• Teikia materialinę ir moralinę pagalbą vaikams, žmonėms, turintiems negalią, taip pat sergantiems lėtinėmis ligomis, vyresnio amžiaus bei kitiems pagalbos reikalingiems žmonėms;

• Teikia socialinę pagalbą: padeda paskirstyti gautas maisto medžiagas ir geriamąjį vandenį evakuotųjų stovyklose arba laikinojo apgyvendinimo vietose įkurdintiems nukentėjusiesiems;

• Atlieka paieškos ir gelbėjimo darbus;

• Organizuoja tarptautinės pagalbos teikimą, paskirsto gautą humanitarinę pagalbą;

• Ieško Lietuvos gyventojų giminių užsienyje ir užsieniečių giminių Lietuvoje, pasimetusių kilus ginkluotiems konfliktams ar susidarius ekstremaliosioms situacijoms.   • Ištikus didelei nelaimei, prireiktų daug Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos savanorių, galinčių ir gebančių pagelbėti nukentėjusiems žmonėms.

• Norintieji jais tapti gali tai padaryti jau šiandien. Tereikia susisiekti su LRKD atstovais ir užpildyti savanorio anketą (Informaciją rasite www.redcross.lt).