„Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio“, – yra sakęs senovės Kinijos filosofas Laozi. V.Buzas šį posakį gali patikslinti: pakilimas raketa į 400 km aukštį ir pusmečio trukmės skrydis 7,8 km/sek. greičiu prasideda nuo stažuotės NASA.
„Nesvarbu, ar į kosmosą skristum, ar konstruotum automobilius, tau tikrai nereikia antgamtinių galių“, – tikino jis.
Ir kaip gali netikėti: juk V.Buzas ir jo kolega Laurynas Mačiulis išties pasiekė kosmosą. O dar prieš kelerius metus trynė suolus universitetuose.
Vokiška disciplina
Noru pažinti kosmosą V.Buzą dar vaikystėje užkrėtė tėvas, pasakojęs istorijas apie aviaciją, kosminius laivus, kosmonautus ar net gyvybę tolimose planetose. Tai paskatino jį domėtis technika, o lankant mokyklą – imtis su aviacija susijusios veiklos.
Šį mėnesį 29-ąjį gimtadienį švęsiantis V.Buzas teigia visuomet turėjęs dvi aistras: elektroniką ir mechanikos aviacijos inžineriją. Baigęs mokyklą jis įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Elektronikos fakultetą, tačiau po pirmųjų metų nusprendė, kad tai bus jo pomėgis, ir pakeitė studijų kryptį – pasirinko aviacijos inžineriją VGTU A.Gustaičio aviacijos institute.
Čia studijuodamas jis susipažino su dabartiniu kolega bei bendražygiu L.Mačiuliu.
Trečiame kurse vaikinai sugalvojo pasinaudoti programos „Erasmus“ galimybėmis ir išvyko į Vokietijos Štutgarto universitetą.
„Patekome į visiškai kitokią aplinką – apie tokią net negalėjome svajoti“, – pripažino V.Buzas. Nors buvo prisiklausę įvairiausių gandų apie studijas užsienio universitetuose, jau pirmosiomis savaitėmis visi jie subliūško. Teko įsitikinti, kad Štutgarto universitete nepastudentausi.
„Tikrai paneigiu tą mitą: studijos Vokietijoje neturi nieko bendra su tuo, ką žmonės pasakoja, tarkime, apie studijas Portugalijoje, kaip jie gerai leidžia laiką ir panašiai. Ginkdiev nieko nesakau bloga, bet vokiečiai įkvepia rimtą, disciplinuotą požiūrį į techniką. Ten viskas tikslu, teisinga, ypač jei kalbama apie techniką: arba vienas, arba nulis, jokių tarpinių variantų“, – sakė V.Buzas.
Dėstytojai iškart įspėjo, kad norint bent išlaikyti egzaminus teks viską mokėti tinkamai. Jie didžiuojasi savo universitetu ir neketina rizikuoti reputacija dėl tingių užsieniečių.
Kitoks dėstytojų požiūris
Žinoma, per daugiau nei pusmetį buvo ir studentiškų vakarėlių, ir ekskursijų, išvykų į kaimynines šalis. Tačiau mokslams teko skirti daug laiko ir jėgų.
„Galima sakyti, jog jie mus muštravo. Ir tikrai džiaugiuosi tomis studijomis. Ir sunkių, ir sudėtingų dienų ar savaičių buvo, kai reikėjo pasistengti, kelis egzaminus perlaikyti. Tačiau galiausiai rezultatai buvo labai geri arba puikūs. Tokį tempą diktuoja aplinka, dėstytojai“, – teigė pašnekovas.
Bene didžiausias skirtumas nuo Lietuvos aukštųjų mokyklų buvo kitoks dėstytojų požiūris į studentą: „Studentas nėra antraeilis, bestuburė būtybė, iš kurios neaišku kas išaugs. Jis yra universitete, taigi turi būti motyvuotas. Jis yra tarsi jaunasis profesoriaus kolega, dėstytojai į jį žiūri su pasitikėjimu, nes, kas žino, gal tas jaunuolis po kelerių metų bus to paties dėstytojo darbdavys?“
O ir patys studentai į aukštojo mokslo įstaigą eina ne iškalti, o suprasti, išmokti.
Netikėtas pasiūlymas
Kad žinių ant kupros nenešiosi, pašnekovas įsitikino vos grįžęs iš Vokietijos – svečioje šalyje sukauptų žinių bagažo pakako net bakalauro diplominiam darbui. Liko tik jį parašyti ir apsiginti. Kas toliau? Tradiciškai – pirmyn į darbo rinką.
Netrukus jis vienoje įmonėje įsidarbino inžinieriumi-konstruktoriumi. Tačiau ilgai netvėrė: jau po metų panūdo semtis naujų žinių.
„Nusprendžiau, kad noriu studijuoti mechatroniką. Bet buvo rugsėjis, tad stojamasis laikas pasibaigęs. Paskambinau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, sako: „Vėluoji kaip reikiant.“ Paskambinau į KTU – likusios dvi vietos mechatronikos studijų anglų kalba. Fantastika!“ – į prisiminimus nėrė V.Buzas.
Tuo metu užkulisiuose jau buvo kalbama apie pirmąjį lietuvišką palydovą, tokiu projektu domėjosi ir V.Buzas su L.Mačiuliu. Baigiantis pirmiesiems V.Buzo magistro studijų metams, Lietuvoje vyko konferencija, kurioje svečiavosi NASA Ameso tyrimų centro delegacija su direktoriumi Pete’u Wordenu priešakyje.
Po vieno iš renginių jauni ir entuziastingi studentai jam papasakojo apie savo susidomėjimo sritis. Direktorius paprašė atsiųsti daugiau informacijos.
„Kitą dieną susitinkame, jie paprastai, amerikietiškai, sako, jog viskas puiku, susitinkame vasarą San Fransiske. Pasirūpinkite bilietais, mes jus apgyvendinsime ir išlaikysime, – pasakojo V.Buzas. – Tuomet NASA atrodė lyg kokia fantastinė mistinė organizacija, kurioje dirba tik supersmegenis turintys žmonės, darantys neįmanomus dalykus – skrodimus ateiviams ir ateivių technikos, skraidančių lėkščių kopijas. Ir staiga mes ten patenkame. Iš pradžių jauduliukas buvo kaip reikiant.“
Lemtinga pažintis
Vos nuvykę į JAV lietuviai patyrė ne vieną kultūrinį šoką. Nors patys jautėsi kaip „embrionai“, į juos kiti mokslininkai žvelgė pagarbiai, mat jie buvo pirmi stažuotojai iš Lietuvos.
Beje, be šios stažuotės, pirmas lietuviškas palydovas vis dar nebūtų paleistas.
„Tuo metu mes rengėmės dalyvauti mažųjų palydovų projekte QB50 su palydovu „Kosmis“. Kai nuvykome į JAV, amerikiečiai mus supažindino su kompanija „Nanoracks“ ir pasiūlė paleisti pirmąjį palydovą anksčiau ir geresnėmis sąlygomis.
Tai būtų lyg treniruotė prieš QB50 projektą. Taip ir atsirado „LituanicaSAT-1“ idėja. Staigiai perplanavome stažuotės tikslus – pamiršome visus oficialius dalykus, dėl kurių atvažiavome, ir kibome į darbus, – teigė V.Buzas. – Jei tą vasarą nebūtume susipažinę su „Nanoracks“ atstovais, dabar rengtumės QB50 projektui, ir mūsų pirmieji palydovai greičiausiai būtų išskridę tik 2016 metų pirmąjį ketvirtį.“
Lietuviai per tris mėnesius Amerikoje parengė projekto pamatus, įsigijo pirmas detales, sukaupė teorinių ir praktinių žinių, kurios itin pravertė kuriant „LituanicaSAT-1“. Bene svarbiausias dalykas, kurio jie išmoko JAV, – optimizmas. Reikia ieškoti ne problemų, o būdų jas spręsti.
Darbo kuriant palydovą metą V.Buzas vadina „mėsmale“, kuri suteikė tikros, gyvenimiškos, patirties.
Palydovo gamyba buvo egzaminas, o kiekvienas kitas etapas buvo tarsi atskiras jo įvertinimas: paskutiniai patikrinimai, siuntimas į JAV, patikra prieš kylant į kosmosą, raketos pakilimas, išleidimas iš Tarptautinės kosminės stoties, pirmasis signalas, pirmoji nuotrauka, pirmoji transliacija iš kosmoso...
„Viskas prasidėjo nuo servetėlės, ant kurios užrašėme tai, ko reikia: komanda, biudžetas, infrastruktūra, techninės detalės, projektas. Ir pagaliau mūsų daiktas, esantis kosmose, siunčia mums prasmingus duomenis ir su juo turime abipusį ryšį“, – vardijo V.Buzas.
Šiuo metu pirmojo lietuviško palydovo komanda tęsia projektą – gamina palydovą „LituanicaSAT-2“. Jis bus triskart didesnis už pirmąjį, o pakils ateinančių metų pradžioje kartu su kitais QB50 projekto dalyviais.
Beje, nors palydovo kūrėjai sulaukė ne vieno darbo pasiūlymo, jie nusprendė žengti kitu keliu: įkūrė startuolį „Nanoavionika“ ir sieks iš savo laimėjimų uždirbti patys.
„Kol kas negalime kalbėti apie pajamas ar pelną – tik investicijas, tiek finansines, tiek laiko. Bet blogiausia, kas gali nutikti, kad tapsime dar vienais komponentų tiekėjais šioje augančioje rinkoje. Taigi tas blogiausias variantas tikrai nėra toks blogas“, – šyptelėjo pašnekovas.
