Vieną vakarą, po eilinio Žalgirio – CASK mūšio įsijungiau rusų, kaip tada vadino – Centrinę. Susitikimas Ostankino studijoje su gruzinų rašytoju. Užmušk, nepamenu pavardės. Tik juodsidabrį kailį virš kaktos ir žemiau nosies. Liūdnos žolėdžio akys. Žmogelis pakyla salėje – sakykite, o kas yra inteligentas?
Gruzinas kiek patyli. Ir pradeda. Kaip kalnų kaimelyje gyveno labai senas, vienišas, neraštingas žmogus. Sunkiai ir nepagydomai sergantis. Dieną naktį gulėdavo, nes buvo sunku ir skausminga judėti.
Kartą mama dar visai mažą berniuką pasiuntė pas jį druskos. Durų pas mus nerakina. Užėjau į trobelę, pasisveikinau. Senolis lovoj sukruto. Sukandęs dantis, sulaikydamas kvapą iš skausmo, pasiramstydamas drebančiomis rankomis. Šiaip ne taip atsikėlė. Ir pasitiko mane stovėdamas. Nes į Jo Namus Atėjo Svečias.
Nugyvenau ilgą gyvenimą. Dabar pats jau senas ir sunkiai bevaikštau. Bet didesnio inteligento už tą senelį gyvenime nesutikau.
Daug vandens nuo tada pratekėjo. Pasivaikščiojau sočiai po žemę ir aš. Iš mažo asiliuko tapau dideliu. Dešimtmečius užliejo įvykiai, nesėkmės, žodžiai ir kvailystės. Bet sakmė apie senolį tebegyvena.
Vien protu užsidirbantis duoną, išsilavinęs profesionalas – dar ne inteligentas. Tik intelektualas. Nuo tikrojo inteligento jį skiria šviesa, sušildanti širdį gruzino pasakojime.
Marksizmas buvo kaip virusas. Užkrečiantis savo paprastumu.
Visuomenė – pradinė mokykla su keliomis klasėmis. Baigei aukštąjį, nemojuoji per dienas šiūpeliu – va ir inteligentas. Proto proletaras su balta apykakle, kurį samdo ir stumdo pinigų maišai. Toks buvo (ir dabar labai gyvas) patyčių požiūris. Nors tikroji inteligentija kuria ir sukuria viską. Nuo prezervatyvų iki to paties marksizmo.
Inteligentai nešė šviesą. Ir patys ja buvo. Sukūrė kultūrą ir atkūrė valstybę. Viską, ką mokinukai kala per neapkenčiamas pamokas. Jų bijojo labiausiai. Po keleto viešų pareiškimų stojo naftos grąžtai jūroje prie Nidos.
Arba keli šimtai ne itin išvaizdžių žmogystų Mokslų akademijos salėje. Valanda kita pasikalbėjimų – ir turime Sąjūdį. Ir grįžtame namo į Lietuvą. Net senukai nuošaliuose vienkiemiuose juos pažindavo iš veido ir balso. Kol staiga tykiai, kaip dinozaurai, neišnyko.
Daug kas iki šiol tiki, kad inteligentai egzistavo. Kad Kalėdų naktį, paryčiais pasnigus, dar galima kur tankumyne aptikti Sniego Žmogaus pėdsakų. Jei visus metus buvai geras – net pasišnekėti lietuviškai.
Patyliukais kalbama, kad vienas kitas išliko sodybose, atokiau nuo gyvenimo mugės būdelių. Duodasi kaip pasiutę po eketes tarp rentų, publikacijų, parodų ir meilužių. Savanoriškoj tremty iš gyvenimo. Aišku, yra ir keliolika spurdančių nepatenkintųjų. Tai išimtys taisyklei patvirtinti.
Abejingumo vienatūris. Bum bum bum durelėmis. Ir laisva pavara pakalnėn. Iš pradžių nejučia ir džiaugsmingai. Laisvai ir nepriklausomai. O vėliau ir išlipt sunku. Tik peizažai slenka į praeitį.
Variklis nebirbia, bet judam. Pripratom prie tylos – ir gerai. Išsipildžiusios svajonės, kad nieko nereiks daryti. Nes viskas vienodai. Ateitis miršta tada, kai viskas vienodai. Kai didžiausia problema pasaulyje tampa Vamzdis.
Dar yra atsinaujinimo troškulys. Paslėptas giliau už skalūnus. Ten, kur buvo gyvas gyvenimas. Galimybė dar pabandyti. Bet kokia didelė tikrovės baimė. Ir naujovių siaubas. Ir nerimas dėl destruktyvumo. Ir nesupratimas, jog tai kiekvienos pažangos neišvengiamybė.
Kaip sakė, berods, Markas Twainas, katė, kartą užšokusi ant karštos krosnies, daugiau ant jo nebešoka. Problema ta, kad nebešoks ir ant šalto. Net jei ten labai skaniai padėta.
Vis panerimaukime dėl populizmo. Kuris neišvengiamas kaip mokesčiai. Pakeisti jį realiai įmanomu konstruktyvumu. Įlieti jausmams proto. Tą gali šviesuomenė. Jei prisikeltų iš numirusiųjų ir įsijungtų gyvenimus. O ne vaidintų, kad to nesupranta.
Pasislėpti. Nedalyvauti pasaulyje. Nes realybė ir joje vaikštantys žmonės ne tokie, kaip norėtųsi. Ne mūsų lygio. Nepatinka. Neskaitė anei Kanto, anei Hesės. Kitokie. Ir kalba ne taip. Ir apsirengę kažkaip. Ir iš burnos jiems kartais smirda.
Bet kitokio gyvenimo ir kitokių žmonių tikrovėse paprasčiausiai nėra. Kas turi įvykti – vis tiek įvyks. Su jumis – lėtai, bet kiek įmanoma protingai. Be jūsų – netikėtai, greit ir baisiai.
Sunkus ir nepopuliarus pasiryžimas veikti permainų laikais. Inteligentams išeiti. Ir eiti kartu su visais į šviesą. Dažnai amžininkų neįvertinamas ir prakeikiamas. Nes čia jokiais pinigais ir nekvepia. Tik guzais ir mėlynėmis.
Tačiau galima sutaurinti stichišką, nuoširdžiai emocingą, dažnai išoriškai kvailą visuomenės judesį. Nušviesti savo protu, patirtimi ir realizmu. Tai kiekvienos tautos tikrojo elito pašaukimas ir atsakomybė.
Norite kad kas nors pakeistų? Išlįskite iš katakombų tamsos į pasaulį. Ir keiskit. Net jei daug kas jame ir nepatinka. Kitaip niekas dar nesugalvojo. Kito ir kitokio gyvenimo nėra ir nebus.
Aišku, galima ir šitaip. Toliau tupėt po šluota. Taip saugiau. Kol kas. Bet tada ir nepliurpkim apie kažkokias pažangas. Ar kaip viskas blogai. Nes jau tikrai atsibodo.
