Į susitikimą su „Lietuvos ryto“ žurnalistais P.Dimša atvažiavo automobiliu. Liko tik išpūsti akis.
Kaip jis gali vairuoti, jeigu už tai, kad girtas automobiliu mirtinai sužalojo dviračiu važiuojantį 25 metų menininką Šarūną Surblį, buvo nuteistas kalėti?
II dalį, kurioje kalba aukos artimieji, skaitykite šeštadienio vakarą.
– Kaip čia yra? Juk net nuosprendį paskelbusi teisėja priminė, kad jūs neteisėtai vairavote automobilį po avarijos. Ir tebevairuojate?
– Yra ne taip. Iš karto po avarijos prokuroras paėmė mano vairuotojo pažymėjimą ir išdavė galiojančią pažymą. Teisėja tai privalo žinoti.
Vairuotojo pažymėjimą atimti gali tik teismas. Tai jis ir padarė – vairuoti negalėsiu trejus metus. Bet nuosprendis įsigalios tik po 20 dienų.
– Turbūt tai nelabai jus nudžiugino, nes tas pats teismas jus pasiuntė už grotų 6 metams. Kolonijoje nepavairuosite. Jums – 77-eri, galbūt į laisvę grįšite jau 83-ejų.
Kaip įsivaizduojate savo būsimą gyvenimą?
– Dar neįsivaizduoju. Žinau, kad teismas mane pasiuntė ne į kalėjimą, bet į mirtį. Sergu prostatos vėžiu, esu švitintas 38 seansus.
Gyvas iš kalėjimo nebeišeisiu.
– Šarūnas taip pat gyvas nebegrįžo namo, jo nebesulaukė nei tėvai, nei sužadėtinė.
Jam prieš akis buvo visas gyvenimas. Bet jūs iki šiol nepripažinote jį partrenkęs.
– Nes to nepadariau.
– Tai jūs tvirtinote ir tardamas paskutinį žodį teisme. Nors, pasak teisėjos, jūsų kaltę įrodo surinkti įkalčiai.
Jei būtumėte prisipažinęs, gailėjęsis, greičiausiai būtumėte buvęs nuteistas kalėti lygtinai, atsižvelgiant į jūsų ligas ir amžių. Ar tikėjotės tokios bausmės?
– Labai užjaučiu šeimą, kuri neteko sūnaus. Bet negaliu jų atsiprašyti, nes ne aš žudikas. Esu įsitikinęs, kad Apeliacinis teismas, peržiūrėjęs įkalčius, priims kitokią nutartį.
Nors pusė Lietuvos mane iškart, jau kitą dieną po parodyto reportažo, nuteisė kaip žudiką.
– Nieko nuostabaus – teismuose jūs atrodėte piktas, išsisukinėjantis, meluojantis, nejautrus kito nelaimei. Nors teko girdėti, kad esate linksmas, draugiškas žmogus – dainuojantis, grojantis akordeonu, rašantis eiles. Galėjote nors tokį suvaidinti – juk esate žymus aktorius.
– Taip, toks buvau. Dabar to linksmumo – nė kvapo. Sunku atrodyti kitokiam, kai daugybė televizijos reportažų teigė tik viena: Dimša – išsisukinėjantis žudikas.
O aktorystė man tik pakenkė. Daug žmonių sutapatina mane su serialų „Giminės“ ir „Rojus Lietuvoj“ herojumi Juozu Šepučiu – geriančiu, naminę varančiu ir pardavinėjančiu suktu žmogumi.
Vienąkart mane net gatvėje sustabdė valkatos – tu vienintelis iš mūsų iškilai, duok litą!
Ir teisiamas buvau ne aš, o mano herojus.
– Grįžkime į tą nelemtą 2013 metų liepos 17 dieną. Jūs važiavote namo po filmavimo?
– Ne. Visa serialo „Rojus Lietuvoj“ filmavimo grupė tą dieną dirbo Palangoje, o aš buvau laisvas.
Nusprendžiau su iš Čikagos atvykusiu draugu kompozitoriumi Broniumi Mūru įrašyti dainos pagal mano eiles klipą. Drauge esame įrašę penkias dainas.
Dirbome televizijoje, nesisekė. Apie 15 valandą padarėme pertrauką, ir aš išvažiavau namo, į Lazdynus, pietauti.
– Išgėrėte įrašinėdami dainą? Juk ne paslaptis, kad ypač menininkų kambariuose visada rasi buteliuką. Ypač jei nesiseka...
– Ne tie laikai. Dabar visi dirba. Anksčiau tikrai išgerdavome, atlyginimas eina...
Aš disciplinuotas žmogus. Dirbau televizijoje vyriausiuoju režisieriumi daugybę metų. Nesakau, kad neišgerdavome.
Bet kai susirgau vėžiu, gydytojai pasakė – draudžiama. Nei rūkau, nei geriu.
Tą dieną, išeidamas iš televizijos, sutikau koridoriuje kolegą, pakalbėjau. Jis norėjo paliudyti, kad buvau blaivus. Bet teismas nesutiko jo iškviesti – esą būtų perteklinis liudytojas.
– Ir taip, važiuojate Oslo gatve į Lazdynus...
– Taip, ir netoli namų, prie „Neste“ degalinės, pamatau, kad prieš mane važiuojantis tamsus automobilis padaro lyg zigzagą ir nuvažiuoja, o prie stulpo lyg nuo kryžiaus krinta žmogus.
Staigiai sustabdžiau, gal kokie keturi metrai prieš jį.
Pribėgau, jis keliasi, paduodu jam ranką. Vilkėjau pilkus marškinius, jie tuoj išsikruvino. Juos turiu iki šiol.
Dviračio net nemačiau. Vaikinas sako: „Kas man atsitiko? Trenkiausi į stulpą?“ Stulpas, mačiau, pasviręs, supratau, kad dviračiu negalėjo nulenkti.
Bet buvau pats ištiktas šoko, nieko nemąsčiau.
Tik pamačiau, kad kitoje kelio pusėje važiuoja greitosios pagalbos automobilis. Ėmiau mojuoti, jis su žiburėliais tuoj privažiavo.
Aš jiems dar padėjau tą vaikiną įkelti į mašiną, jie išlėkė. Pats buvau visas kruvinas. Tuo metu prilėkė ir policijos automobilis.
– Ar nebuvo daugiau liudininkų?
– Gaila, bet ne. Tik po įvykio sustojo mašinų, išlipo žmonių. Toje gatvėje juk nėra nei šaligatvio, nei bordiūro, tik balta juosta, o už jos – žolė.
Bet ekspertai teismui pateiktoje išvadoje parašė, kad „didžiausius sužalojimus dviratininkas patyrė atsimušdamas į dešinį kelio bordiūrą“! Matyt, net nebuvo nuvykę į nelaimės vietą.
– Taip, bordiūro ten nėra. Bet jūs buvote girtas, nepaneigsite. Kai jus nuvežė į ligoninę, kraujyje rasta 1,67 promilės alkoholio. Ir to nepakeis net ekspertų pažyma, kad jūsų kraujas esą buvo paimtas nesilaikant visų instrukcijų.
– Man įdėtas širdies stimuliatorius. Nuo streso išsimušė širdies ritmas, išpylė prakaitas, vos nenualpau. Mašinoje visada vežiojuosi gudobelių tinktūros. Ji visose reklamose rekomenduojama dėl širdies sutrikimų, pardavinėjama be recepto.
Keliais gurkšniais išgėriau visą buteliuką. Paskui dar gurkšnį. Iš viso gal 120 gramų.
– Tiek daug išmaukėte? Juk galėjote mirti nuo jos. O kiek tos tinktūros buteliuke yra?
– 80 gramų, 70 laipsnių stiprumo.
– Tai atsidarėte ir antrą buteliuką? Tiek daug jų vežiojatės? Nenuostabu, kad jūsų pasakojimą daug kas laiko pasakomis.
– Taip, vežiojuosi ir bagažinėje, ir durelių kišenėje. Ir dabar turiu 70 laipsnių tinktūros. Jei jos išgeri 120 gramų, prilygsta 240 gramų 35 laipsnių degtinės.
Buvo karšta diena, aš buvau nevalgęs.
Internete radau vadinamąją Widmarko formulę, pagal kurią 70 kg sveriančio vyro kraujyje po 2 valandų galėtų būti 1,72 promilės alkoholio.
– Kam ieškoti internete, ar ekspertai nepadarė tokio eksperimento su jumis pačiu? Jūsų šeimos gydytojas teisme teigė, kad jūs turėjote išgerti 5–6 buteliukus, kad taip apgirstumėte.
– Tai netiesa. Aš pats prašiau tyrėjų atlikti su manimi tą eksperimentą – duoti man išgerti 120 gramų gudobelių tinktūros. Buvo atsakyta, jog to nedarys, nes tokiu atveju man esą reikėtų suvaržyti laisvę – uždaryti parai, kad būčiau visiškai švarus.
Gėriau tinktūrą dėl to, kad nenumirčiau, o ne dėl to, kad paslėpčiau savo girtumą. Ir policija mane į ligoninę nuvežė dėl širdies sutrikimo.
– Jūs kaltinamas, kad apie įvykį iškart nepranešėte Pagalbos centrui, atvykus policijai nepaminėjote apie esą priekyje važiavusią mašiną.
– Nė galvoj nebuvo skambinti, nes greitoji ir policija privažiavo iškart.
O apie automobilį iškart nepasakiau, nes policija ir neklausė manęs, aš pats buvau jau apgirtęs ir šoko būsenos.
– Jaunuolis buvo siaubingai sužalotas, po kelių dienų dėl traumų mirė.
Po tokio smūgio į dviratį, kai pasviro net elektros stulpas, turėjo būti apgadinta ir jūsų mašina – šiuo atveju tai svarbus jūsų kaltės įrodymas?
– Tai kad nebuvo net apibraižyta. Aš pats užsakiau savo automobilio buferio techninę analizę. Jis buvo nuimtas, ištirtas net iš vidaus.
Ekspertai parašė – jokio pėdsako.
Vienintelis kaltinimas – ant variklio dangčio esantis įlenkimas, maža duobutė, kuri galėjo atsirasti nuo smūgio į balnelį.
Bet buvo įrodyta, kad su ta duobute automobilį aš jau nusipirkau.
Automobilis buvo naudojamas filmuojant prieš du mėnesius, gegužę, ir ta duobutė nufilmuotoje medžiagoje matyti.
Taip pat ekspertai nustatė, kad prie stulpo likęs mašinos padangos protektoriaus pėdsakas yra kito automobilio.
– Viską būtų išsprendęs vaizdo registratorius. Ar jo neturėjote?
– Turėjau, bet prieš savaitę buvo sugedęs, grąžinau į „Maximos“ bazę, atsiėmiau 70 litų. Tiesiog likimas, kad jo nebuvo.
– Ponas Petrai, jūs esate menininkas, nebejaunas žmogus, gal ir išsiblaškęs? Ar laikote save geru vairuotoju?
– Teisėja teisme pasakė, kad aš meluoju, jog vairuoju 60 metų ir nesu sukėlęs nė vienos avarijos. Esą vairuoju tik nuo 1997 metų.
Nemeluoju. Vairuotojo pažymėjimą gavau dar 1963 metais. Tuomet inspekcijoje Algirdo gatvėje per egzaminą vairavau sunkvežimį.
Vėliau tas sovietinis pažymėjimas dukart buvo keistas, kaip ir visų.
Teisėja apskaičiavo tik nuo paskutinio pakeitimo į europinį vairuotojo pažymėjimą.
Nelaimingų įvykių taip pat nebuvo, vairavau atsargiai.
Ir tuo metu greitis tebuvo apie 40 kilometrų per valandą.
– Jūsų gyvenimas iki šio įvykio klostėsi gana laimingai – išleidote net šešias eilėraščių knygutes, dirbote režisieriumi, filmavotės.
– Taip. Dabar pamąstau, kad tai gal Dievo bausmė, nes per daug gerai gyvenau. Turtų su žmona nesusikrovėme, gyvename 3 kambarių bute, turėjome sodą, bet teko parduoti. Gyvename nuo pensijos iki pensijos, daug pinigų reikia vaistams.
– Nusifilmavote daugybėje „Giminių“ serijų, serialuose „Butkai ir Dapkai“, „Rojus Lietuvoj“. Ir neužsidirbote?
– Gerai, jei honoraras per metus būdavo 5000 litų. Visi dirbome tik iš meilės kinui.
– Teko girdėti, kad jūsų jaunystė buvo linksma, nevengdavote ir stiklelio?
– Visko būdavo, bet niekada nebuvau bohemos žmogus.
Nerūkiau, nekortavau, pas panas neidavau.
Su žmona vakare pasiimdavome aš akordeoną, ji gitarą, dainuodavome.
Prisimenu, nuomojomės butą Žemaitijos gatvėje, kai draugas atvedė svečią.
Tai buvo Paulius Širvys. Labai su juo susidraugavome, aišku, pasėdėdavome ir „Literatų“ kavinėje. Buvau jau parašęs filmo apie Paulių scenarijų, bet jis netikėtai išėjo anapilin.
– Jūs su žmona kartu daugiau nei 50 metų. Susituokėte jauni?
– Taip, jai buvo 19 metų, man 23-eji. Susipažinome mokydamiesi jau Vilniuje, Kultūros ir švietimo technikume.
Nugyvenome gerą gyvenimą, tik Dievas vaikų nedavė. Vėliau aš studijavau Leningrade Teatro, muzikos ir kinematografijos institute, įgijau režisieriaus profesiją.
– Tačiau išgarsėjote tik nusifilmavęs seriale „Giminės“. Kaip tapote aktoriumi?
– Atsitiktinai. Pakvietė į bandymus, buvo filmuojama pirma serija.
Ji prasideda nuo to, kad tėvas paskelbia, jog savo žemę užrašo ne vaikams, o brolio sūnui Sauliui, kurį vaidino Dalius Mertinas.
Prie stalo stoja tyla. Aš, vaidinantis sūnų Juozą Šeputį, staiga paėmiau armoniką ir užplėšiau „Ariau, ariau...“. Ir visi ėmė dainuoti.
Ta scena išsisprendė, nors scenarijuje nebuvo numatyta.
Taip mane ir patvirtino tam vaidmeniui.
Nufilmavome 90 serijų, po to dar 9, vėliau dar 9. Turi baigti rodyti šį sekmadienį.
Ketino pratęsti, bet kaip dabar, kai vieno pagrindinių herojų – pono Šepučio – nebebus?
– Teks scenaristui jus numarinti?
– Arba uždaryti į kalėjimą.
– Čia būtų arti tiesos. Ar filmavotės ir visą šį laiką, kol vyko tyrimas?
– Taip, seriale „Rojus Lietuvoj“, iš Rastinėnų sodų kaimynų gyvenimo.
Vaidinau tą patį Juozą Šeputį, girtuoklį.
Ir tas pats mano automobilis buvo naudojamas įvairiems darbams. Aš, kaip filmo herojus, juo vežiojausi įvairius daiktus.
Darbas man buvo išsigelbėjimas. Negalėjau jo nutraukti dėl filmo statytojų.
– Ar nepraradote draugų dėl tų įtarimų, kurie jums buvo pareikšti?
– Taip, dalį praradau.
– Kad jaunas žmogus mirė, taip pat sužinojote filmuodamasis?
– Taip. Prisimenu, bridome per pelkę, išėjome į pievą. Ir kažkas iš darbuotojų pasakė – tas vaikinas mirė. Net nustėrau.
– Išsigandote baudžiamosios atsakomybės?
– Kad esu žudikas, jau buvau apkaltintas kitą dieną televizijos reportažuose.
Bet oficialiai kaltinimo sulaukiau beveik po dviejų mėnesių – rugsėjo 9 dieną.
Tą dieną televizijoje įteikinėjome Petro Abukevičiaus premiją filmų apie gamtą kūrėjams. Aš prieš 17 metų buvau tos premijos įsteigimo iniciatorius.
Nuvykau pas tyrėją, atvyko prokuroras. Jo teiginys iškart buvo toks: „Važiavai girtas, dėjai į žmogų, patraukei mašiną atgal.“ Man pasidarė bloga, vėl išgėriau gudobelių tinktūros.
– Verčiau ją mestumėte, jei ji jums sukėlė tiek problemų. Ar jūs pats gyvenime esate patyręs skaudžių praradimų?
– Daug metų buvome sodo kaimynai ir draugai su kompozitoriumi Miku Vaitkevičiumi. Kiek praleidome drauge gražių vakarų – žmonos dainavo, mes grojome, kad ir Miko „Švelnų pūkelį“.
Per jo jubiliejinę šventę Filharmonijoje buvo pirmą kartą sudainuota mūsų sukurta daina „Kur mus laikas nuves“.
Po koncerto Mikas kvietė važiuoti švęsti toliau, bet atsisakiau, vairavau automobilį, tad grįžau namo. Ir rytą sužinojau, kad jaunystės draugo nebėra – žuvo per avariją.
Neseniai netekau ir brolio, pasiglemžė vėžys.
– Tad jūs žinote, kas yra skausmas, netektis. Ar parodėte užuojautos žuvusio Šarūno tėvams, ar paaiškinote jiems aplinkybes, kad esą ne jūs atėmėte jų sūnui gyvybę?
– Bandžiau. Dar kai Šarūnas buvo ligoninėje, atvažiavau aplankyti, bet į palatą neįleido.
Sutikau jo tėvus, pasakiau, kad jei reikėtų, galiu padėti rasti gerų specialistų gydytojų, televizijoje mes visus pažįstame.
Bet tėvai nuo pirmos dienos nenorėjo su manimi bendrauti. Juos labai užjaučiu. Bet negaliu atsiprašyti, nes to nepadariau.
– „Metai griauna svajonių pilis“ – eilutė iš jūsų dainos. Tas įvykis sugriovė ir jūsų gyvenimą, ir Šarūno svajones.
Kaip ši tragedija pakeitė jūsų gyvenimą, kaip jūs pats, jūsų žmona priėmėte teismo nuosprendį?
– Žmona dabar ištikta depresijos. Man nuosprendis yra savotiškas palengvėjimas, kad kažkas išsisprendė, galima kovoti toliau. Nors buvau tikras, kad mane išteisins.
Asmeniškai man tai pamoka, kad nereikia sustoti, jei pamatai avariją.
Neseniai važiuodamas išvydau stovintį sunkvežimį, netoli jo du žmones, pasilenkusius prie gulinčio vyro. Automatiškai norėjau sustoti, bet tik paspaudžiau greičio pedalą.
– Ar per šį laiką parašėte ir naujų dainų?
– Taip, vieną, dabar įgarsinu. Ji vadinasi „Jau baigiasi mano galiojimo laikas“.
– Jei ir Apeliacinio teismo nuosprendis bus jums nepalankus, ar įsivaizduojate save, jau nejauną žmogų, kalėjime su sunkia nuodėme ant širdies?
– Esu tikintis žmogus – tokios nuodėmės į kapus nenusineščiau. Būčiau prisipažinęs, jeigu būčiau tai padaręs.
O į kalėjimą manęs tikrai nenuveš. Nuveš kitur.
Kalinys niekada nebūsiu, – baigė pokalbį P.Dimša, dar kartą savą įvykių versiją papasakosiantis ir laidoje „Nuo... iki...“ pirmadienį.
