Jonavoje įsikūrusi Jūratė (pavardė redakcijai žinoma) džiaugiasi nauju darbu. 34 metų moteris po skyrybų viena augina du vaikus, tačiau sunkumais nesiskundžia. Jos energija trykšta per kraštus.
Anksčiau savo energija ji įkvėpdavo Šakių parapiją – ten rengdavo jaunimo, šeimų šventes ir išvykas, spalvingas procesijas.
Šakių klebonas ir vicedekanas Sigitas Matusevičius su Jūrate bendraudavo šiltai, tarsi su dukra. Jis žinojo, kad ji yra našlaitė.
Jūratei iki šiol sunku patikėti, kad sausio 17-ąją dingęs 53 metų S.Matusevičius galėjo prieš save pakelti ranką.
Klebonas buvo rastas Šakių rajone šalia Nemuno, prie Gelgaudiškio gyvenvietės, su šautine žaizda krūtinėje. Iš šios gyvenvietės yra kilusi Jūratė.
„Gal tai ne sutapimas, o ženklas man, kad ieškočiau nelaimės priežasties?“ – svarstė Jūratė.
Moterį sukrėtė ir „Lietuvos ryte“ perskaitytas straipsnis apie perrašytą kunigo testamentą, kuriame jis visą turtą paliko klebonijos šeimininkei 45 metų Romualdai.
Su našlaite bendravo atvirai
„Klebonas mane mokė katalikiškų ir gyvenimo tiesų, laikiau jį savo dvasiniu tėvu.
Kartais užsukdavau į kleboniją pasitarti parapijos reikalais. O dvasininkas papasakodavo ir apie savo praeitį – kaip tarnavo kariuomenėje, kaip jaunystėje paslapčiomis darydavo ir statydavo kryžius. Kalbėdavome po kelias valandas. Tada jis būdavo ramus, linksmas, švytintis.
Tačiau toks atsipalaidavęs jis jausdavosi tik tada, kai klebonijoje nebūdavo šeimininkės“, – atsiduso pašnekovė.
Dvasininkas Jūratei atskleisdavo ir savo planus – kaip tvarkys bažnyčios stogą, kokias trinkeles šalia jos klos.
„Jis nieko nuo manęs neslėpė. Ir aš jam viską papasakodavau. Mano gyvenimą kunigas Sigitas labai pakeitė, esu jam be galo už tai dėkinga“, – kalbėjo Jūratė.
Jauna moteris matydavo, kaip kunigas pagailėdavo neturtingų parapijos moterų. Jei tokia parapijietė duodavo, jo manymu, per didelę auką, dalį pinigų grąžindavo.
Eidamas pro žaidžiančius vaikus kunigas juos linksmai pakalbindavo. Džiaugsmingas S.Matusevičius būdavo ir per Jūratės sumanytus renginius.
„Kai iš bažnyčios ar parapijos namų kunigas Sigitas pasukdavo klebonijos link, jo veidas tapdavo rūškanas“, – pritilo pašnekovė.
Po išsiskyrimo pasikeitė
– Jūrate, kodėl eidamas į kleboniją kunigas pasikeisdavo?
– Jis buvo, šiltas, jautrus, mėgo humorą. Bet vos tik pakildavo eiti į namus, šypsena jo veide dingdavo. Atrodė, kad namuose klebonas jautėsi suvaržytas, gyveno baimėje.
Matyt, šeimininkė valdė jo gyvenimą, tad kunigas Sigitas jautėsi kaip į voratinklį pakliuvęs vabzdys. Turbūt nepajėgė iš jo išsilaisvinti.
Kaip tai žiauru! Psichologinis smurtas žmogų juk gali privesti prie savižudybės.
– Klebonas buvo Romualdos viršininkas, kaip ji galėjo valdyti? Ar turite įrodymų?
– Ji naudojosi jo asmeniniu elektroniniu paštu ir už jį atsakinėdavo į laiškus! Keli svarbūs dokumentai be jo žinios buvo ištrinti – teko siųsti dar kartą.
Kas kitas galėjo tai padaryti?
Kartais, kai nusiųsdavau kunigui kokį nors dokumentą, sulaukdavau atžagaraus atsakymo, tarsi ne jis būtų rašęs. Sykį dėl to net įsižeidusi jam paskambinau. O klebonas pasakė, kad yra išvykęs. Tada pridūrė, kad daugiau nesiųsčiau laiškų į jo elektroninį paštą.
Kartais tardavomės telefonu apie būsimą renginį ir staiga išgirsdavau šeimininkės balsą. Vidury sakinio kunigas pasakydavo „daugiau negaliu kalbėti“.
Su šeimininke stengiausi bendrauti draugiškai, kviesdavau prisidėti prie pokalbio, tačiau ji elgdavosi nemandagiai.
Kartą, kai paprašiau patarimo, šeimininkė ėmė kalbėti pakeltu tonu tarsi su kokia kvailele.
Aš nesutrikau ir paprašiau jos daugiau man nieko nebesakyti.
Jei ji taip ir su klebonu bendravo, galima įsivaizduoti, kaip jie gyveno po vienu stogu!
– Ar klebonas jums buvo užsiminęs, kad bijo šeimininkės?
– Jam turbūt buvo gėda prisipažinti, kad šeimininkė, atsakinga tik už valgio ruošimą, jam užlipo ant galvos.
Bet jis duodavo tai suprasti, todėl aš apie tai žinojau, teko daug su dvasininku bendrauti.
Kunigas Sigitas buvo labai geras, tikriausiai jis net nežinojo tokių žodžių, kurie šeimininkę būtų pastatę į jos tikrąją vietą.
Pernai prieš Velykas žmonės į kleboniją atnešė daug maisto. Klebonas mane pakvietė ateiti po vakarinių mišių: „Jūrate, turite du vaikus, o parapijoje dirbate be atlygio, paimkite dalį maisto, juk jis genda.“
Aš atėjau, bet kunigas stovėjo ir delsė – turbūt slėpė savo ketinimus nuo šeimininkės. „Ji stebi“, – sakė jis. Paklausiau, kas jį stebi?
„Bažnyčios tarnai nežino savo vietos“, – atsakė kunigas.
Jis vos tvardėsi. Pasakiau, kad ateisiu kitą dieną. Jis paprašė palaukti. Mudu sukome ratus aplink bažnyčią, kol klebonijos virtuvėje užgeso šviesa. Tada klebonas tyliai atidarė duris ir padavė man krepšį su maistu – obuoliais, kiaušiniais.
– Kodėl jūs išvykote iš Šakių?
– Neakivaizdžiai studijavau teisę, dirbau puse etato vienoje įmonėje, o bažnyčioje – visuomeniniais pagrindais.
Kunigas Sigitas džiaugėsi mano veikla, sakydavo, kad visa parapija atgijo, atjaunėjo.
Po dvejų tokios veiklos metų, per kunigo Sigito kunigystės 25-metį, su Šakių meru aptarėme, kad reikia įsteigti parapijos veiklos koordinatoriaus etatą. Ketinome su kunigu kitą rytą eiti į savivaldybę pakalbėti apie tam skiriamus pinigus. Klebonas džiaugėsi, juk tiek darbų buvo suplanuota!
Grįžęs į kleboniją po kurio laiko jis man paskambino ir neaiškiai mykdamas paprašė šį žingsnį atidėti, palaukti.
Galbūt šeimininkė atkalbėjo jį pajutusi, kad kažkokie jos planai gali neišdegti? Manau, ji pavydėjo visiems, kuriems klebonas skirdavo savo laiko.
Pasirodo, tomis dienomis ir buvo perrašytas jo testamentas.
– Taigi jums teko ieškotis darbo kitur?
– Aš auginu du vaikus, man reikėjo užsidirbti. Gavau gerą darbą Jonavoje. Pernai rugpjūčio 25-ąją išvykau iš Šakių.
Kai išvykau, parapija pritilo. Kunigą nuo praėjusio rudens Šakiuose supo tyla ir tuštuma, jis nebeturėjo su kuo nuoširdžiai pasikalbėti. Apie tai man pasakojo Šakių jaunimas.
– Ar po to matėte kleboną?
– Prieš Kalėdas nuvykusi į Šakius nuėjau komunijos. Jis pamatė mane, ir jo ranka su duona sustingo ore. Tada mišias laikė vikaras, o Sigitas nuskubėjo į kleboniją ir atnešė man dovaną – saldainių vaikams bei molinį puodelį su užrašu „Jus aš draugais vadinu“.
Kalbėjomės zakristijoje. Jis paklausė, kaip man sekasi, kiek uždirbu, ar užtenka išlaikyti vaikus. Po to kunigas stipriai tėviškai mane apkabino.
Dvasininką kažkas iš vidaus graužė, jis buvo labai įsitempęs.
Mačiau jį ir gruodžio 31-ąją per vakarines mišias. Sėdėjome suole su dviem šakietėmis merginomis. Kunigo žvilgsnis buvo keistas, mane apėmė negera nuojauta.
Nuolat sekamas, kontroliuojamas kunigas pakeitė testamentą, o vėliau pasitraukė iš gyvenimo. Jis mylėjo savo motiną visa širdimi, kaip ir visą parapiją. Jis skaičiavo kiekvieną centą, kad nebūtų išleistas be reikalo.
Todėl esu įsitikinusi, kad kunigo testamentas neatspindi tikrosios jo valios.
Puikiai tiko pareigoms
Šakių rajono meras Juozas Bertašius patvirtino Jūratės žodžius.
Jis su klebonu S.Matusevičiumi buvo kalbėjęs, kad aktyvią moterį, išjudinusią parapiją, reikia sulaikyti Šakiuose, jai mokėti atlyginimą.
„Jūratė puikiai tiko eiti tas pareigas. Ji labai energinga ir daug nuveikdavo, visi buvo patenkinti jos darbu“, – „Lietuvos rytui" teigė J.Bertašius.
Savivaldybė tam ketino skirti pinigų, tačiau jų neprireikė. Jūratė turėjo išvykti iš Šakių, o po kelių mėnesių šį Suvalkijos miestą sukrėtė žinia, kad kunigas iš savigynai laikyto pistoleto paleido šūvį sau į širdį.
