„Einu į barą" tokių užeigų lankytojai niekada nesako. „Aš pas
Petrauckų“ arba „Varom pas Staską“. Nelygu, kas prie baro
stovi.
Portalas lrytas.lt pasižvalgė po kaimų barus, kur teka kasdienis provincijos vyrų
ir moterų gyvenimas.
Gėrimai. Sirutiškio (Kėdainių r.) bare gurkštelėjęs „Gintarinės putos“
alaus iš karto įsitikini, kad teisus šalia sėdintis Antanas –
kitokios rūšies alus „geriau geriasi“.
Kartus kaip pelynas. Šios Panevėžio alaus daryklos produkcijos jau tekę
ragauti, bet šį kartą ji smarkiai nuvylė. Pirmą sykį alus buvo
salstelėjęs, o dabar galėjai pamanyti, kad mauki atšaldytą tulžį (o
gal jos ir spalva tokia, drumzlina – nei ruda, nei geltona?).
Stiprumas, aišku, 7,5 procento, kaina tokiame bare taip pat nemaža – 58
centai.
Barmenė Jūratė įspėjo, kad alaus teks palaukti, kol prilašins bokalą.
Mat labai putoja. Jūratė spėjo, kad taip yra dėl to, kad tos
„Gintarinės putos“ alaus per dieną vos dešimt bokalų nuperka.
„Mums dar to paties, „Tautinio“, – tiesdamas centus paprašė šalia
sėdintis kalbus atlapaširdis Antanas.
Nors „Tautinis“ iš plastikinio butelio, bet saldesnis, nesutraukia
gomurio kaip „Gintarinė puta“. Be to, ir Lietuvos trispalve papuošta
etiketė verčia rinktis „Tautinį“.
Beje, vietiniai šį žodį kirčiuoja keistokai: ne „TautInis“, o
„TAutinis“. Gal jie ir žodį „tauta“ iš „tau“ kildina? Aš tau – tą, tu
man – tą? Gyvenkime kaip broliai, dalykimės kaip žydai. Ir būsime
tauta. Aišku, gerianti „TAutinį“.
Maistas. Sirutiškio bare yra mikrobangų krosnelė. Užklausus,
kam ji skirta, vyrai šypsodamiesi atsakė, kad Jūratė jų kasdien su
karštais laukia. Esą bare ne vien alumi gaivinasi.
Bet tuo tikėti kažin ar verta. Gal mikrobangų krosnelė likusi nuo
geresnių laikų, gal iš parduotuvės, kuri matyti pro duris, Jūratė
čeburekus pašildo.
Interjeras. Atvėrus duris į akis pirmiausia krinta baro dydis.
Ankštoje stačiakampio formos patalpoje – keturios aukštos kėdės. Jei
ant vienos jų negavai vietos, stovėsi. Kito baldo atsisėsti nėra.
Vaizdą darko didžiulis vandens šildytuvas. O šiaip – nieko įspūdinga.
Tokių barų atributas – televizorius įjungtas, bet jo niekas nežiūri.
Iš išorės skarda apkaltas baras labiau primena kioską. Pavėsinėje yra
ir stalų, čia atšilus orams verda gyvenimas.
Lankytojai. Sirutiškio baro lankytojai – ištvermingi žmonės. Aurimas
ir Antanas prisipažino, kad išvakarėse išlenkė aštuonias pūsles
„Tautinio“. Po to dar dvi – laiptinėje.
Pūsle Sirutiškyje vadinamas litro talpos plastikinis butelis. Vadinasi,
vyrai per vakarą išgėrė po penkis litrus stipraus alaus. O kitą dieną 6
valandą jau buvo darbe.
Štai taip. Kuris iš mūsų galėtų pasigirti tokia ištverme?
Aurimas ir Antanas nustebino ir ištikimybe barui. Spėkite, kodėl vyrai
dirba nuo ankstaus ryto įmonėje, kurioje yra dvi pamainos? Juk galėtų į
darbą eiti ir vėliau, išsimiegoti.
Pasirodo, pirmąją pamainą abu renkasi dėl to, kad darbą baigtų 14
valandą. O tada – į barą, kuris dirba iki 19 valandos. Po to – namo.
Jeigu rinktųsi antrąją pamainą, nespėtų į barą. Tektų po darbo iš karto
namo kulniuoti.
„Čia mūsų antrieji namai“, – baro lankytojai palydėjo juoku Aurimo
žodžius, kurie pasirodė labai sąmojingi.
Ar neateina žmonos, draugės į tikruosius namus parsivesti? „Patys
pareinam“, – tikino Aurimas.
Istorijos I. Atėjus juodai dienai Sirutiškio baro lankytojai prisimena
savo banką – bare stovinčią taupyklę, vaizduojančią gal karvę, gal
kitokį gyvulį.
Į jos nugarą alaus gėrėjai po atlyginimo ar pensijos meta centais gautą
grąžą. Kai nori alaus, bet piniginė tuščia, pakrapšto tos karvės
nugarą.
Turintys savotišką banką sirutiškiečiai nelinkę skųstis nepritekliais ir
nedarbu kaip kitų barų lankytojai. Juk šalia Kėdainiai, agurkų sostinė,
turtingo krašto miestas.
Kiekvieną, kuris Sirutiškį pavadins kaimu, būtinai pataisys: „Ne
kaimas, o priemiestis.“ Iš tiesų, iki Kėdainių ribos – tik kilometras.
Antanas prisiminė ir agurkų skonį: „Betgi kaip noris tų pirmųjų.
Pasidarai mišrainės, su lašiniu – oi, kaip skanu.“
Istorijos II. „Labai geri, ramūs žmonės. Atvažiuoja, krepšinį
pažaidžiam“, – tvirtino Raimondas, kalbai pakrypus apie šalia esančioje
Kalnaberžėje įsikūrusius ir ten besigydančius priklausomybės ligomis
sergančius asmenis.
Nors Kalnaberžėje gydosi visokiomis ligomis sergantys nelaimėliai,
Sirutiškyje jie vadinami vienodai – narkomanais. Tiesa, be jokios
pašaipos. Lyg tai būtų tų žmonių profesija. O gal Sirutiškio gyventojai
iš dalies ir teisūs?
Sirutiškyje mėgstama pasigirti ne tik tuo, kad šalia Kėdainiai, bet
Darbo partijos vedlio Viktoro Uspaskicho dvaru.
„Nieka ten“, – numojo ranka Raimondas, paklaustas, kuo gi ypatingas tas
dvaras.
Pasakojama, kad V.Uspaskichas Sirutiškio dvare ketino apsigyventi. Bet
dabar jo planai pasikeitė ir į kultūros paveldo objektą politikas
neketina investuoti.
Aptarnavimas. Jūratė, skirtingai nei kitos barmenės, aktyviai dalyvauja
pokalbyje. Moteris turi tvirtą nuomonę, nebijo jos pasakyti.
Paprašius įpilti alaus išsinešti, čiupo nuo baro Aurimo ir Antano
išgertą „Tautinio“ butelį ir iš karto prikišo prie čiaupo. Suklydote,
ne vandens, o alaus. O kam plauti? Juk alus buvo, alus bus.
Kai vyrai užsiminė, kad nėra kamštelio, moteris pažadėjo: „Surasim.“
Nuėjusi į kitą patalpą iš tiesų atnešė. Kas žino, ar nebuvo apsilankęs
tas kamštelis šiukšlių dėžėje?
Įvertinimas. Sirutiškio baras skirtas artimam bendravimui, nes vietos
jame labai mažai. Toks bendravimas kiekvieną dieną ir vyksta, o už tai
– trys vištos.
Alus – fe. Geriau jau Sirutiškyje vien „Tautinis“ būtų. Už tai
atimkime dvi vištas.
Tad bendras įvertinimas – viena višta.
