Bet jei po ranka būtų pasitaikiusi prijuostė, būčiau pilną ją pribliovusi ašarų. Tačiau bobos viešai neverkia. Ašaros juk palaisto vyrų savimeilę. Ko bliauti, jei du sūnūs – 22 metų komunikacijos studentas ir 24 metų studentas – britų banko „aitišnikas“ – išmoks dar ir tai, iš ko ir kaip sukonstruota mėsos malimo mašinėlė. Blogiausiu atveju, šauktiniams žygiuojant, patratins būgnais arba sugiedos: „Duok duok, į snukį duok“. Juk abu muzikantai.
„Tai nenori, kad sūnūs gintų tėvynę?“ – puikūs provokatoriai tie vyrai. „Noriu, – suskumbu atsikirsti. – Tik nenoriu nei „diedovščinos“, nei to, kad jie tarnautų kartu su Rička.“
Paklausit, koks Rička? Tokių rasite kiekviename kaime, o jei atidžiau apsidairysite, tai ir prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro sostinės Gedimino prospekte.
Atbėga vakarais toks treninguotas, stambokas vaikinukas, išsitraukia iš kišenės kepuraitę, pasitiesia kartono lapelį ant dramos teatro laiptų ir suklumpa. Kelios akimirkos, ir mano metų moterys nebegali praeiti pro šalį jam nenusilenkusios. Man taip pat širdį gelia – kartais ir pati neišveriu.
Bet mūsiškis Rička kitoks, kaimietukas. Taiklus, „padla“. Taip gerai šaudydavo į perinčių kregždžių lizdelius, sulipdytus kaimo krautuvėlės palėpėje, kad kiaušinėliai akimirksniu ištikšdavo, nusėdami žemę gemalų glitimu.
Kai atsibosdavo kregždės, mūsiškis Rička imdavo smagintis su draugais. Būdavo, nugvelbia iš žmonių kokią „audinę“ ir padega – gražiai juodi dūmai link saulės vyniojasi. Arba, būdavo, nuvarys iš senukų kiemo dar gyvą „golfą“ ir paguldo jį Ilgio ežero dugne, prieš tai šiek tiek aplamdęs mašinėlės šonus.
Galop sulaukęs 15-os tas mūsų Rička „užvertė“ kaimyniniame kaime gyvenančią moterytę. Nesusitaręs, nepaprašęs gražiuoju, nors padoru būtų pagyvenusio žmogaus atsiklausti. „Išprievartavo!“ – suklykė visų aplinkinių kaimų moterys. Todėl turėjo tas Rička pilnametystės sulaukti pataisos namuose.
Dabar jis jau – suaugęs jaunuolis, kaip sykis tiks atsargos kariuomenei.
„Žinoma, Rička – blogai, bet kariuomenė jau ne tokia, kaip „prie ruskio“. Ji jau amerikietiška, NATO lėktuvai skraido. Nebėra jokios „diedovščinos“, – kompiuterį ant kelių pasidėjęs vyras rimtai nusiteikė karui. – Pažiūrėk, jau latviai ir estai ties Rusijos siena supirko savininkų žemes, kad galėtų sustiprinti gynybą. O lietuviai, „lochai“, vis dar nieko nedaro.“
„Mhm?“ – nubrėžiu mintyse Lietuvos sienų žemėlapį. Teks ir mums suvalkiečių ir žemaičių žemes nacionalizuoti? Taip ir regiu, kaip įniršę suvalkiečiai link sienos su Kaliningradu varo savo geltonuosius „JCB“, žaliuosius „John Deere“ ir raudonuosius „Zefor Forterre" traktorius. Tedrįsta dabar į jų žemę tankai įrėplioti.
Bet ir siena su Baltarusija – silpna tėvynės gynybos vietelė. Pats laikas krašto apsaugos ministrui ten supirkti žemę. Pala pala, – kokią?
Kur bežiūrėtum, ties siena su gudais – vieni miškai. Regis, net valstybiniai. Vadinasi, gynybai vieta jau ir taip parengta. O ir treniruočių netrūko. Juk su baltarusiais iki šiol tebekariaujame dėl šernų. „Kiaulės tie paršai“, – nejučia išsprūsta, pamačius, kaip šernų tėvas savo šnipuose iš Baltarusijos atneša afrikinio maro virusą.
Bet ginčai su žilstančiais vyrais – dar ne viskas. Daug svarbiau, ką apie tuos šauktinius galvoja patys šauktiniai. „Man tai „dzin“, – suniurna studentas ir užsiverčia ant pečių dar sunkesnę štangą. Juk ne aštuoniolikmetis, jau stipresnis už tuos snarglius ričkas.
„Nesuprantu, kaip žmonės tokiems tauškalams turi laiko. Per darbus net naujienų portaluose nespėju perskaityti, – išpūtė akis studentas – britų banko „aitišnikas“. – Reikės – eisiu, nereikės – neisiu. Kam tuščiai aušint burną?“
O pusamžis vyriškis, socialiniuose tinkluose dedantis galvą už tėvynę? „Aš – jau per senas“, – atkerta. Senukas, nors kasdien savo valia nubėga mažiausiai dešimtadalį maratono. Ir kaip tokių nemylėti?
