Pragėrusiems sveikatą – neįgalumas, pradirbusiems – abejingumas?

„Jei aš būčiau neišsilavinusi ir trejus pastaruosius metus būčiau buvusi registruota darbo biržoje, jei neturėčiau specialybės,  surinkčiau visą puokštę nepalankių aplinkybių, o prie mano turimo 50 proc. nedarbingumo būtų buvęs pritaikytas koeficientas 0,7, be jokių problemų būčiau gavusi antrąją neįgalumo grupę“, – kalbėjo moteris. Valdininkų teigimu, kadangi ji turinti ne vieną, o net dvi profesijas, jos galimybės rasti tinkamą darbą yra didesnės, o tikimybė gauti neįgaliojo statusą mažesnė.

Tačiau alkoholiu piktnaudžiaujantiems, didelio noro dirbti neturintiems ir dėl svaigalų pomėgio visą puokštę kitų sveikatos sutrikimų įgijusiems asmenims šių reikalų tvarkymas einasi lyg per sviestą.

Moterį nustebino vieno mediko paaiškinimas, kad neturinčiam išsilavinimo žmogui pragyventi sunkiau, o tas, kuris išsilavinimą turi, gali lengviau išsiversti: „Tokie žodžiai mane įskaudino. Nejau dėl to, kad turiu išsilavinimą, man sąnarius skauda mažiau nei kokiam alkoholiu piktnaudžiaujančiam valkatai?“

Elena P. įsitikinusi, kad šiuo metu veikianti sistema leidžia manipuliuoti duomenimis. Paklausta, nuo ko, jos nuomone, priklauso neįgalumo nustatymo galutinė išvada, pašnekovė atsakė: „Kaip aš ciniškai juokauju, nusikaltėlis turi nekaltumo prezumpciją, o neįgalusis – ne. Į jokį žmoniškumo veiksnį neatsižvelgiama“, – sakė Elena P.  Pasak moters, kai ji pati kreipėsi į neįgalumo nustatymo komisiją, jos pirštai buvo taip pažeisti ligos, kad moteriai buvo sunku apsirengti, bet tokio įrodymo komisijos specialistams nepakako.

„Ten į tave žiūri kaip į kokį valkatą, nors aš tikrai tokia nesu. Tiesa, prieš apsilankymą buvau bičiulių perspėta, kad rengtis reikėtų kukliau ir nesistengti per daug gerai atrodyti, mat nebūsiu panaši į invalidę. Ir ačiū Dievui, kad nepanaši. Į žmones ten žvelgiama labai išdidžiai ir iš aukšto. Dabar žinau šaunų naujadarą – kyšininkozė, tai labai Lietuvoje paplitusi liga“, – pasakojo Elena P. Ji pati niekada nėra girdėjusi užuominų iš gydytojų, kad vokelis sutrumpintų keliones ligoninės koridoriais, bet bičiuliai vardijo net sumas, kurios padėtų labai greitai išspręsti problemas.

„Man sąžinė neleido pirkti to, ką Dievas davė nemokamai. Kalbu apie negalią. Mokėti už tai, kad patikėtų, jog dėl ligos negali atlikti vieno ar kito darbo, – absurdas. Šiuo metu kyšininkozės ligos kodas yra KA–290 eurų“, – ironizavo pašnekovė.

„Kol nebus priimtas įstatymas dėl didelių baudų ir didelės baudžiamosios atsakomybės neįgalumą perkantiems asmenims, tol piktnaudžiavimas tęsis. Skylių piktnaudžiauti komisijose palikta. Dabar veikiančios respublikinė NDNT ar Ginčų komisija tiesiog peržiūri atsiųstus popierius, kurie dažnai būna teisingi galbūt komisijoms, bet ne žmogui, o pseudoinvalidai, savaime aišku, į tokias komisijas juk ir nesikreipia.

Moters teigimu, šioje srityje būtini pokyčiai: „Laikas įsteigti labai atsakingą, nuo valdžios įgeidžių nepriklausomą, gerai mokamą komisiją, kuri turėtų teisę, kilus įtarimams apie simuliuojamą negalią, išsamiai patikrinti tokį pilietį. Nenori žmogelis iš naujo prisistatyti komisijai, vadinasi, turi ką slėpti... Žinojimas, kad tave bet kokiu momentu gali iškviesti patyrusi ir sąžininga ekspertų komisija, manau, ne vienam atimtų norą tapti pseudoinvalidais... Net pykti nebesinori, kai senatvės pensijos laukiantis žmogus darbe – invalidas, o tik pradėjęs gauti pensiją liuoksi lyg jaunystei grįžus.“

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktoriaus pavaduotoja Vytautė Polujanskienė teigė, kad negalios nustatymo procedūra yra aiški ir paprasta. „Gydantis gydytojas, atsižvelgęs į tai, kad po visaverčio gydymo ar gydymo metu išlieka sveikatos sutrikimų, kurie riboja asmens veiklą, užpildo siuntimą į NDNT. Siuntimą ir prie jo pridėtus medicininius dokumentus asmuo kartu su prašymu nustatyti darbingumo lygį pateikia asmeniškai arba paštu NDNT teritoriniam skyriui pagal gyvenamąją vietą. Gydantis gydytojas atsako už visų NDNT pateiktų asmens medicininių duomenų teisingumą.“

Pasak pašnekovės, gavus asmens prašymą NDNT nustatyti darbingumo lygį, pateikti medicininiai duomenys analizuojami, esant poreikiui kreipiamasi dėl jų patikslinimo. Vertinimo metu užpildomas asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti klausimynas. Sprendimas dėl darbingumo lygio priimamas per 15 darbo dienų nuo visų reikalingų dokumentų gavimo dienos.

Iki praėjusių metų liepos 1-osios žmonėms, kurie kreipdavosi dėl neįgalumo, būdavo atliekamas funkcinių, profesinių ir kitų kriterijų, turinčių įtakos asmens darbingumui bei jo įsidarbinimo galimybėms, vertinimas, kurio metu būdavo nustatomos palankios ir nepalankios darbui aplinkybės.

Vertinami buvo tokie aspektai kaip išsilavinimas, turima darbo patirtis, amžius, profesinė kvalifikacija, valandų, kiek žmogus gali dirbti, skaičius ir pan. Iš šio vertinimo ir paaiškėja, kad kuo daugiau asmuo surenka nepalankių aplinkybių, tuo didesnis nedarbingumo lygis jam pritaikomas.

„Nuo 2014 metų liepos 1-osios įsigaliojo nauja darbingumo lygio nustatymo tvarka. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus asmens darbingumo lygis nustatomas įvertinus medicininius kriterijus bei asmens veiklos ir gebėjimo dalyvauti klausimyną (profesinę ir darbinę veiklą, aplinkos prieinamumą, veiklą ir gebėjimą dalyvauti: judėjimą, pažinimą, bendravimą, savarankiškumą ir kasdienę veiklą). Atsižvelgiant į klausimyno balų sumą, bazinio darbingumo lygio procentas dauginamas iš koeficientų tokia tvarka: kai klausimyno balų suma yra 0–3 balai – koeficientas 1,2,  4–18 balų – koeficientas 1,1, 19–37 balai – koeficientas 1, 38–72 balai – koeficientas 0,8, 73–76 – koeficientas 0,7“, – naująją neįgalumo nustatymo tvarką komentavo pašnekovė.

Paklausta, ar tiesa, kad neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka yra kur kas palankesnė asmenims, kurie turi žalingų įpročių ir sunkiai integruojasi darbo rinkoje, pašnekovė sakė: „Tokį klausimą reikėtų pateikti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, kuri reguliuoja socialinius klausimus. Mums teisės nusako, ką ir kaip turime daryti, ir neturime jokios teisės svarstyti ir komentuoti. Tik norėčiau pabrėžti, kad Lietuvoje visiems sudarytos lygios galimybės. Nepaisant to, kokį gyvenimo būdą žmogus propaguoja, teisės aktai numato jam lygias galimybes. Tokią tvarką patvirtino du ministrai. Negalime nukrypti nuo to, kas parašyta diagnozėje. Jei pradėtume individualiai interpretuoti ar ko nors gailėti, prasidėtų tikras pageidavimų koncertas. Šiuo metu vertinimo tvarka yra tokia.“

Skundų dėl keistokai su tikrove prasilenkiančių teisės aktų ir tvarkų, susijusių su neįgalumo nustatymu, sulaukia ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Šios tarnybos patarėjas teisės klausimais Vytis Muliuolis pasakojo, kad neseniai į tarnybą kreipėsi žmogus, dėl ūmios ligos praradęs klausą: „Kai tik šį žmogų išrašė iš ligoninės, jis neteko ir darbo. Tas vyras neturėjo nei šeimos, nei artimųjų, kurie galėtų jam padėti. Padėtis tokia: de facto jis neįgalus, visiškai kurčias, o de jure – jam teko nuversti kalnus, kad gautų visas reikalingas pažymas ir tai įrodytų.“

V.Muliuolio teigimu, vyras pats nenorėjo, jog jam būtų suteiktas neįgaliojo statusas, mat tai reikštų, kad nebegalės dirbti. Bet kai pabandė registruotis darbo biržoje, išgirdo atsakymą, jog darbuotojai to padaryti negali, mat akivaizdu, kad vyras turi negalią.

„Reikėjo į darbo biržą pristatyti pažymą, kad būtų ieškoma specialios darbo vietos. Šios pažymos vyras kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, kuri turėjo išduoti pažymą apie jo darbingumo lygį. Ši tarnyba sutiko pažymą išduoti per dvi savaites, bet prieš tai pareikalavo siuntimo iš poliklinikos, o poliklinikoje vyras išgirdo, kad siuntimą gaus tada, kai pereis kelių specialistų patikrinimą. Kai pradėjo registruotis pas šiuos specialistus, žmogus suprato, jog vien tam, kad pas juos patektų, jam teks laukti porą mėnesių“, – kalbėjo pašnekovas.

V.Muliuolio teigimu, žmogus ne tik du mėnesius negalėjo įgyti neįgaliojo statuso būdamas faktiškai neįgalus, bet ir negalėjo pretenduoti į jokią kitą paramą.

„Nors sveikatos apsaugos ministrė pabrėžė, kad visos tarnybos dirba, bet juk kai yra kelios grandys ir vienos darbas priklauso nuo kitos sprendimo, kelias tampa labai ilgas“, – sakė specialistas.

Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmonės patys kaip įmanydami stengiasi atsikratyti neįgaliojo statuso.

V.Muliuolis prisiminė prieš porą metų nagrinėtą skundą, kai jaunuolis dėl negalios buvo atleistas iš muzikos kolektyvo. Darbdavys rėmėsi Darbo kodekso straipsniu, kuriame nurodoma, jog darbdavys gali vienašališkai atleisti darbuotoją dėl jo sveikatos būklės ar medicininių išvadų, kurios įrodo, kad žmogus negali eiti pareigų.

„Toks atleidimas, mūsų tarnybos manymu, buvo nepagrįstas, veikiau pats darbdavys nesudarė tinkamų sąlygų tam jaunuoliui dirbti. Jam buvo nustatytas vidutinis darbingumas, bet nebuvo jokios išvados, kad jis negali dirbti muzikos kolektyve. Darbdavys taip nusprendė pats ir, siekdamas užtikrinti to darbuotojo saugias darbo sąlygas, jį atleido, neatsižvelgdamas į paties jaunuolio norą dirbti“, – ironizavo pašnekovas.

Vėliau reikalai susiklostė dar įdomiau: teismas jaunuolį grąžino į darbą, o per tą laiką jis įgijo aukštąjį išsilavinimą. „Vėliau jaunuolis pakartotinai kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą ir ligos buvo pripažintos kontroliuojamomis, o tarnybos priėjo prie išvados, kad jis visiškai darbingas. Žmogus tuo labai džiaugėsi, nes apribotas darbingumas jam buvo kliūtis. 

Į klausimą, ar šiuo metu galiojanti darbingumo ir neįgalumo nustatymo tvarka galimai yra palankesnė žalingų įpročių turintiems ar tam tikrą gyvenimo būdą pamėgusiems asmenims, pašnekovas atsakė: „Atsakyti vienareikšmiškai sudėtinga. Turėtų būti atsižvelgiama į konkrečias situacijas. Ne paslaptis, kad nemaža dalis asmenų kreipiasi dėl darbingumo nustatymo norėdami užsitikrinti tam tikrą pragyvenimo šaltinį. Tai suprantama, kai žmogus tiek dėl objektyvių, tiek neobjektyvių priežasčių negali gauti darbo. Bet yra žmonių, kuriems nedarbingumas tampa našta“, – sakė pašnekovas.

Į tarnybą kreipėsi vieno nedidelio Lietuvos miestelio gyventojas, kuriam buvo diagnozuota depresija.

„Tokia diagnozė labai riboja darbo paiešką, nes toks žmogus gali dirbti po dvi tris valandas. Žmogus suvokė, kad mažame miestelyje neras tokio darbo, ir pripažino, jog mielai nusikratytų neįgaliojo statuso, nes sėdint namuose, nebendraujant su žmonėmis savijauta tik blogėja“, – pasakojo V.Muliuolis.

2014 metais nedarbingais ar iš dalies darbingais buvo pripažinti 63 tūkst. 553 asmenys. Dažniausiai buvo nustatomas nuo 30 iki 40 proc. nedarbingumas.