Teisingiau – tai ne tiek kokių nors amerikų atradimo, o valios klausimas. Juk seniai akivaizdu, kad pagrindinis ir pirmiausias dalykas, kuriuo galima stabdyti Rusiją Ukrainoje – karinė jėga. O jau tik po to – ir visi kiti žingsniai iš kitų operų, kurie aišku, irgi būtini. Žinoma, jei yra noras ir valia.
Bet kokiu atveju, laikas jau beveik išseko. Sprendimų reikia tiesiog dabar.
Rusija vis dėlto pasiekė tą tikslą, kurio žūtbūt stengėsi pasiekti dar prieš „paliaubas“ – suduoti naują triuškinamą smūgį Ukrainos kariuomenei, nusitaikius į vadinamąjį Debalcevės placdarmą ir pavertus jį nauju „katilu“.
Tokių masinių ukrainiečių žudynių ir pažeminimo, kaip vasarą Ilovaisko „katile“, pakartojimas apskritai buvo pagrindinis šio naujo Rusijos antpuolio tikslas, kuriam ji ir nuosekliai rengėsi nuo pat pirmųjų Minsko „paliaubų“ sudarymo.
Kremlius telkė į vieną kumštį „liaudies respublikų“ pajėgas, į jų vadovybę ir svarbiausias karines struktūras toliau sodino savo kariškius ir slaptųjų tarnybų darbuotojus, derino žvalgybinę ir logistinę infrastruktūras, bet svarbiausia – vis teikė sunkiają ginkluotę, šarvuotają techniką ir amuniciją.
Puolimą, žinoma, pagreitino Kijevo sprendimas vis dėlto nebemokėti nė hrivnos užgrobtiems regionams, taip jų išlaikymą siekdamas pakabinti ant Rusijos kaklo. Juk Kremlius, skirtingai nei, pavyzdžiui Padniestrėje, kurios išlaikymui kasmet kiša nemažus pinigus, planuoja savo resursus skirti tik pagrindinei ir vienintelei šių „respublikų“ funkcijai – nužudyti kuo daugiau Ukrainos karių ir, jei pavyks, sugriauti Ukrainos kariuomenę, kaip tokią.
O tam, kad tai dar skaudžiau Ukrainai atsilieptų ekonomiškai, pagal Rusijos sumanymą, ji pati turi finansuoti visiškai sunaikintus rytinius regionus.
Tačiau nauju puolimu verčiant Kijevą ir vėl sėsti prie derybų stalo, buvo, aišku, siekiama ne tik to, kad jis ir vėkl pradėtų mokėti pinigus „liaudies respublikoms“, bet ir tuoj pat jas pripažintų ir suteiktų joms „autonomiją“. Dar aukštesni tikslai – kad Vakarai aiškiai atsisakytų net ir minčių integruoti Ukrainą į pagrindines jų struktūras – Europos Sąjungą ir NATO ir tai fiksuotų raštu.
O tam, kad Rusija derėtųsi iš pranašesniojo pozicijų, aišku, ir reikėjo, kad iki to laiko ji būtų jau surengusi Ilovaiską-2. Donecko oro uosto užėmimas, aišku, buvo itin saldi ir svarbi pergalė, tačiau tikrai masines žudynes buvo galima surengti tik Debalcevo „pusiasalyje“, paverčiant jį „katilu“.
Tam ir buvo mestos visos turimos pajėgos.
Bet kodėl Kremliaus šeimininkas V.Putinas suskubo prie stalo Minske dar praėjusią savaitę, kai dar nebuvo aišku, ar jis tikrai pasieks pagrindinį tikslą? Juk, panašu, tos derybos prasidėjo didele dalimi paties V.Putino, o ne tik Prancūzijos bei Vokietijos F.Hollande'o ir A.Merkel iniciatyva.
Galbūt V.Putinas buvo taip užtikrintas, kad Debalcevą tikrai paims ir kad tai yra tiesiog valandų klausimas?
Bet labiau tikėtina, kad lemiamas faktorius buvo itin padidėjusi tikimybė, kad JAV pradės teikti ginklus Ukrainai.
Didžiausia šio žingsnio reikšmė – ne karinė, o politinė ir simbolinė. Tai reiškia, kad į frontą Ukrainos pusėje jau tiesiogiai įžengia jau nebe vien tik pati Ukraina ar kažkokie abstraktūs Vakarai, Europos Sąjunga, NATO ar net, pagaliau, kokia nors tų Vakarų valstybė – nors ir labai stipri. Tai reiškia, jog čia žengia ne kas kitas, o pačios JAV.
Maskvos propaganda nuolatos patetiškai klykia apie tai, kad „iš tiesų“ Ukrainoje kariauja ne kokia nors smulkmė, kaip kažkokie ukrainiečiai ar „liaudies savigynos“, o pati Rusija ir JAV. Vakaruose tai net pagimdė versijas, kad Kremlius labiausiai ir trokšta, kad tokia tiesioginė ir aiški priešprieša taptų realybe.
Tačiau, panašu, yra kaip tik priešingai. Būtent aiškios ir konkrečios JAV paramos Ukrainai ir apskritai aiškių Vašingtono žingsnių, dėl kurių bet kokia Rusijos agresija bet kuria kryptimi automatiškai virstų tiesiogine karine kaktomuša su JAV, arba tokią kaktomušą išreikštų net ir simboliškai – kaip ginklų tiekimas – Kremlius labiausiai ir bijo.
Pavyzdžiui, ir būtent fizinis JAV – net ne NATO, o būtent JAV – karių buvimas Baltijos šalyse ir yra pagrindinis jų saugiklis nuo galimos tiesioginės Rusijos – kad ir tų pačių „žaliųjų žmogeliukų“ pavidalu – agresijos. Žinoma, jei Kremliaus režimas kada nors tikrai išeitų iš proto bei pasiustų tiek, kad to tikrai griebtųsi.
Bet kokio aiškaus JAV įžengimo į Ukrainos frontą, aišku, paniškai bijo ir Vakarų Europos pagrindinės jėgos, įsitikinusios, kad tai itin“eskaluotų konfliktą“, žymiai padidinant jo mąstą ir svarbą. O pagrindinis Vakarų Europos tikslas šiuo metu – kaip tik jį kuo labiau užšaldyti, stengiantis, kad jis ir toliau liktų tik „regioninis“, nes Vakarų Europos supratimu, jis iki šiol toks ir yra.
O užšaldžius, žiūrėk, bus galbūt net galima ir sankcijas atšaukti.
Tad čia V.Putino ir F.Hollande'o bei A.Merkel baimės ir interesai visiškai sutapo. Jų visų skuba buvo visai ne pro šalį ir pačiam JAV prezidentui B.Obamai, kuris, matyt, trokšte troško dar kokio nors kabliuko, leidžiančio ir vėl atitolinti sprendimą dėl ginklų Ukrainai.
Tiesa, egzistuoja versija, jog čia Prancūzijos, Vokietijos ir JAV lyderiai gudriai susitarė ir sužaidė gero ir blogo policininko žaidimą, spustelėdami V.Putiną. Tačiau ši versija pernelyg rožinė, kad būtų tikra.
Vis dėlto, nors Kremlius smaugė Vakarus ir Ukrainą dar neturėdamas kišenėje pakankamos krūvos ukrainiečių karių lavonų, „paliaubų“ popieriuose jis išsimušė ne tiek jau ir mažai. Čia ir pažadai, kad Ukraina vėl mokės „respublikoms“ pinigus, kad nekontroliuos rytinių sienų dar mažiausiai metus, prieš tai leidusi surengti „respublikose“ laisvus ir demokratiškus rinkimus, kad derėsis su tomis „respublikomis“ dėl jų „statuso“ ir visos Ukrainos konstitucijos „reformų“.
Tačiau, viena vertus, tai abstrakcijos, palyginus su tais aiškiais ir konkrečiais dalykais, kurių Kremlius norėjo jau dabar, kita vertus, to popieriaus tikroji vertė paaiškėjo iš esmės po kelių valandų po jo pasirašymo, kai Rusijos pajėgos, pasinaudojusios tuo, kad ukrainiečių ugnis pritilo, atnaujino žūtbūtinį Debalcevės puolimą.
Vakarams sutikus su rusų formuluote, kad tai – atskiras atvejis, nepapuolantis į „paliaubų“ susitarimą, o visose kitose fronto ruožuose paliaubų „iš esmės“ laikomasi, šiomis dienomis Kremlius vis dėlto laimėjo mūšį.
Ukrainos vadovybė ir į frontą nuskridęs pats prezidentas P.Porošenka prisiekinėja, kad viskas tvarkoje ir kad Ukraina net laimėjo – esą jos kariuomenė atsitraukė iš placdarmo „planuotai“ ir tvarkingai, o prieš tai ne tik priešui kaip reikiant „davė per dantis“, bet ir visam pasauliui parodė, kokie veidmainiai yra rusai.
Tačiau tokia bravūra ir propaganda negali paslėpti tikrovės. „Planuotas“ pasitraukimas labiau buvo panašus jau į chaotišką ir nebevaldomą bėgimą ir gelbėjimasį, kurio griebėsi visi, kas gali ir kas suspėjo ištrūkti iš nebesulaikomai byrančių pozicijų.
Taip, tas bėgimas, kurį Kijevas jau suskubo vadinti net nebe „pasitraukimu“, bet „perdislokavimu“, greičiausiai vyko ir pagal įsąkymą, ir bent kažkiek vadovaujant iš vieningo centro.
Tačiau nesuspėjusių ir negalėjusių ištrūkti – pernelyg daug „perdislokavimui“. Tiek mirusių, tiek gyvų. Jų tikrasis skaičius, kaip ir po Ilovaisko, greičiausiai taip ir liks nežinomas, aišku bus tiktai tai, kad juos reikia skaičiuoti šimtais. Dalis iš jų bus pravesdinti Donecko gatvėmis, taip dar aiškiau pademonstruojant Ukrainos pažeminimą.
Žinoma, tiek V.Putinas, reikalavęs nedelsiant pasiduoti „vakarykščiams šachtininkams ir traktoristams“ bei sudėti ginklus, tiek ir patys marionetiniai „liaudies respublikų“ lyderiai, seniai besigiriantys, kad tūkstančiai Ukrainos karių yra beviltiškai užrakinti, gal ir paskubėjo, skelbdami visiškai besąlygišką savo pergalę.
Juk išties, kaip labiausiai pabrėžia Kijevas, rusai nesugebėjo uždaryti „katilo" taip aklinai, kaip patys skelbė.
Apskritai šis pralaimėjimas gal ne ir nevirto tikru ir identišku Ilovaisko katastrofos, kurią, beje, Ukrainos valdžia vėliau taipogi paskelbė savo pergale, pakartojimu – bent jau patirtų nuostolių prasme.
Bet kokiu atveju, bent apytikriai Ukrainos nuostoliai paaiškės dar šiek tiek vėliau, nors Kijevas svarbiausią rodiklį – žuvusiųjų skaičių – jau propagandiškai ir desperatiškai mažina iki vos kelių dešimčių.
Tačiau kaip besuksi, jau dabar aišku, kaip dieną, kad tai yra grynas Ukrainos – tiek jos kariuomenės, tiek valstybės, tiek politinės vadovybės – pralaimėjimas ir pažeminimas.
Kas toliau?
Aišku, kad „liaudies respublikos“ kurių pagrindinė ir iš esmės vienintelė funkcija, kaip minėta – naikinti Ukrainos kariuomenę – nesustos.
Žinoma, jos greičiausiai išties gerai gavo „per dantis“. Juk, įvairiais duomeninimis, į Debalcevės šturmą buvo mesti kone paskutiniai rezervai, dėl ko visos pagrindinės „liaudies respublikų“ citadelės net kone ištuštėjo.
Tad joms reikės laiko vien tam, kad atsigautų. Be to, taktinės pauzės reikalauja apskritai visa Rusijos strategija Ukrainoje – užpuolė, pasigriebė, kiek išėjo, sustojo, palaukė, o po to – vėl pirmyn.
Tad Kremlius išties gali kurį laiką pavaidinti „paliaubas“ – ypač tam, kad priverstų Kijevą žengti tą žingsnį, kuris Kremliui šiame etape ir buvo svarbiausias – pradėti vėl mokėti pinigus „respublikoms“.
Bet labiausiai tikėtina, kad Kijevas tikrai to nedarys, tad ir klausimas, ką darys „respublikos“ – tik retorinis.
Mariupolis? Galbūt, nors jis ir gerai įtvirtintas. Donecko atamanas A.Zacharčenka šiomis dienomis paskelbė, kad, jei ką, ims Charkovą. Išties, o kodėl gi ne?
Svarbiausia, kokias išvadas – tikrovėje, o ne propagandiniuose pareiškimuose – padarys Ukrainos valdžia, dėl kurios kaltės ir Ukrainos kariuomenė nelaiko smūgio, yra inertiška bei lėtos reakcijos.
Juk pagrindinė problema, apie kurią dar nuo Ilovaisko kalba kone absoliuti dauguma tiek Ukrainos, tiek tarptautinių stebėtojų ir ekspertų, yra ne tiek Ukrainos kariuomenės resursai ir pajėgumai, kurie esą gali būti tiesiog per menki atlaikyti Rusijos spaudimą, kiek vadovavimas.
Žinoma, vienas destruktyvus lygmuo – tiesiog betvarkė, korupcija bei visur sėdintys Rusijos agentai bei išdavikai, tačiau kitas ir dar svarbeėsnis – orientacijos, kompetencijos bei tiesiog ryžto deficitas pačiose karinėse ir politinėse viršūnėse.
Tai matėme ir Donecko oro uoste, ir Debalcevėje – tik didesniu mąstu. Tiek iki vienos, tiek iki kitos tragedijos likus dar kone porai savaičių, Kijevo viršūnėms iš visų pusių buvo šaukiama, kad jų taktika bei strategija – tiesiog laikytis apsikasus iš paskutiniųjų, o po to – kaip Dievas duos – yra pavojinga ir pražūtinga.
Arba greitai atitraukti kariuomenę, taip ją tiesiog išsaugant, arba greitai imtis kokių nors aktyvių, plataus mąsto ir gerai sukoordinuotų puolamųjų veiksmų – daugelio įsitikinimu, tik vieną iš šiudviejų alternatyvų turėjo skubiai kiekvienu atveju rinktis Kijevas.
Tačiau jis to nedarė. Kodėl? Matyt, jo požiūriu, tiesiog paimti ir kuo greičiau atsitraukti būtų blogai viešųjų ryšių požiūriu.
Tuo tarpu pulti patiems, aišku, labiausiai neleido ant rankų kybantys Vakarų lyderiai, grasinantys tokios pavojingos ir neprotingos „eskalacijos“ atveju tiesiog neduoti pinigų griūvančiai visos šalies ekonomikai gelbėti.
Tai, kad toks šantažas vyko ir greičiausiai tebevyksta, akivaizdžiai patvirtino Tarptautinio Valiutos Fondo sprendimas pagaliau skirti pinigų Ukrainai gelbėti, paskelbtas kone iš karto po „paliaubų“ pasirašymo.
Bet, galiausiai, turime tai ką turime – kelias dienas rusų ugnyje degusios Ukrainos pajėgos, nors ir, Kijevo valdžios teigimu, Vakarams eilinį kartą parodė tikrąjį rusų veidą, vis tiek buvo priverstos skubos tvarka „persidislokuoti“ ir užleisti svarbias strategines pozicijas.
Taigi, tai, kas įvyko Debalcevėje, Kijevui dar kartą – deja, eilinį – patrankos vamzdžiu prikišamai parodė, kad pagrindinė jo viltis ir atrama – Ukrainos kariuomenė ir kitos išeities, kaip visais įmąnomais būdais ją stiprinti, jis neturi.
Juk būtent nuo to, kiek Ukraina sugebės priešintis ginklu ir, galbūt net pradėti diktuoti savo sąlygas mūšio lauke su savo „katilais“, ir priklausys visi kiti politiniai ir geopolitiniai dalykai.
Taigi, Kijevo valdžia tiesiog neturi kitos išeities, kaip kuo skubiau ir efektyviau reformuoti kariuomenę, jos vadovybę, stiprinti karinį potencialią ir apskritai parengti bent kažką panašaus į karo rytuose strategiją.
Juk dabartinė generalinė nuostata – atsimušinėjam, kiek galim ir šaukiamės Vakarų – tikrai ne išeitis. Ne išeitis ir atsišaudymas propagandiniais pareiškimais ar trimitai apie kažkokias pergales.
Na, o ką Vakarai – tiksliau, pagrindinės Vakarų Europos galybės ir JAV?
Dabar lyg ir visai logiška būtų tikėtis, kad jie ne tik pagaliau kažkaip susiderins, bet ir žengs toliau ir ta kryptimi, kuri jau seniai buvo vienintelė įmąnoma.
Tai – ne tik visokeriopa karinė pagalba Ukrainai, bet ir naujos rimtos sektorinės sankcijos Rusijai. Juk nors dabartinės sankcijos veikia ir Rusija būtent dėl to visaip stengėsi jas atšaukti įvairiais būdais, tačiau po dabartinųi įvykių akivaizdu, kad jos nepakankamos.
Tačiau svarbiausia – apskritai esminis apsisprendimas dėl santykių su dabartiniu Kremliaus režimu. Ar jis nurašomas ir jį net rengiamasi nuversti, kartu rengiantis visoms neišvengiamoms ir greičiausiai tragiškoms jo žlugimo pasekmėms? Taigi, ar jis pradeda kišti į „katilą“, ar su juo toliau žaidžiama „partneriais“?
Į finalinę savo diktatūros raidos stadiją įžengusi Rusija toliau praktikuos tą pačią Molotovo kokteilio politiką – nuolatinio politinio šantažo derinimą su karine prievarta, ten, kur įmąnoma, nes daugiau jokių kitų tikslų neturi ir niekuomet neturėjo.
Karas Ukrainoje vyks tol, kol valdžioje bus dabartinis režimas, nes šis karas dabar tiesiog liko viena iš pagrindinių, jei ne vienintele, jo gyvavimo sąlyga. Karas visuomet buvo jo gyvybės šaltinis – jis gimė Čečėnijos karo liepsnose ir link gyvenimo pabaigos ritasi per Ukrainą.
Tačiau kol kas labiau panašu, kad Vakarai į tą pusę vis dėlto nesirengiama judėti, priešingai – ieškoma kuo daugiau priežasčių apsimesti, kad nieko neatšaukiamai blogo neįvyko, „paliaubos“ vis dėlto tebegalioja. Panašu, kad pskritai bus tempiamas laikas, stengiantis taip pat kuo ilgiau išlaikyti pauzę.
Neblogą būdą, kaip tą pauzę kuo ilgiau ištęsti, Vakarams jau pasiūlė pati Ukraina, pasiprašiusi tarptautinių taikdariškų pajėgų. Žinoma, Kijevas paprašė tokio kontingento, į kurį įlįsti nebūtų galimybės Rusijai – pavyzdžiui, Europos Sąjungos pajėgų.
Tačiau Rusija, kuriai koks nors visiškai bejėgis sambūris su jos dalyvavimu ir dominavimu būtų labai priimtinas dalykas, aišku, iš karto prieš tai stojo piestu, taip eilinį kartą patvirtindama, kad jai nepriimtinos jokios priemonės, kurios realiai galėtų suvažyti jos rankas vėl pradėti atvirą karą, kada ji panorės ir kaip ji panorės.
Tad greičiausiai Vakarų pozicija ir šiuo klausimu bus įprastai guminė ir kruopščiai įvyniota į vatą.
Tai, greičiausiai, iki kito karto – pasimatymo kitame mieste ir kitame katile.
