„Po Ūkio banko bankroto pamaniau, kad taip civilizuotoje šalyje negali būti. Paskaičiau įstatymus, ten rašoma, kad Lietuvos bankas turi įvairių teisių ir instrumentų. Nusprendžiau kreiptis į prokuratūrą, kad ji ištirtų Lietuvos banko veiklą iki inspektavimo, t.y. ar tinkamai jis atliko finansinės priežiūros funkcijas Ūkio banko atžvilgiu“, – pasakojo pašnekovas, kokiu keliu išsiruošė ieškoti teisybės.
Jau pirmieji bandymai kreiptis į teisėsaugą buvo signalas, kad prarastos šiauliečio santaupos yra jo paties problema.
„Nuvykau į Generalinę prokuratūrą ir parašiau prašymą išsiaiškinti situaciją ir padėti man kompensuoti praradimus. Iš tiesų Baudžiamajame kodekse yra toks straipsnis (BK 229 str.), kuriame kalbama apie aplaidų neveiklumą, būtent šiuo straipsniu ir rėmiausi. Po kurio laiko gavau atsakymą, kad pagal mano prašymą tyrimas nebus pradėtas, nes neva aš nenurodau, kas neveikė ir ko jie nedarė. Neturiu tokios galimybės, mat Lietuvos bankas yra nevieša organizacija“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad neįmanoma rasti net tokios informacijos, kiek šioje institucijoje dirba žmonių ir koks jos metinis biudžetas.
Trys teismai nurodė tirti
Net ir sulaukęs neigiamo atsakymo šiaulietis nenuleido rankų ir kreipėsi į teismą. „Vilniaus apylinkės teismui apskundžiau prokuratūros sprendimą netirti šio įvykio. Teismas mano prašymą tenkino ir panaikino prokuratūros sprendimą atsisakyti tirti situaciją. Deja, prokuratūra, nepaisydama teismo sprendimo, man dar kartą atsiuntė informaciją, kad tyrimo pradėti neketina“, – prokurorų veiksmais stebėjosi pašnekovas ir pridūrė, kad tuomet jam neliko kitos išeities, kaip tik į teismą kreiptis antrą kartą.
Po to, kai buvo panaikintas prokuratūros pakartotinis atsisakymas pradėti tyrimą, teismų sprendimas buvo dar kartą apskųstas iš prokuratūros pusės. „Nors prokurorai ir skundė teismo nutartį, patys posėdyje nedalyvavo ir tą pačią dieną gavau teismo sprendimą, kad jis priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį, įpareigojančią prokuratūrą pradėti tyrimą. Tikėjausi, kad viskas pajudės, bet veltui...“
Netikėta apklausa STT
A.Gečas buvo labai nustebęs, kai likus savaitei iki tyrimo termino pabaigos sulaukė skambučio iš Specialiųjų tyrimų tarnybos. „Pasikvietė mane į pokalbį toks jaunuolis, kuriam buvo įdomu, ar turiu giminaičių Lietuvos banke ir kokius procentus planavau gauti padėjęs pinigus. Pasirašiau apklausos protokole ir atsisveikinau. Po kurio laiko gavau atsakymą, kad atliktas tyrimas, nieko nusikalstamo nerasta, tad tyrimas nutraukiamas“, – pasakojo pašnekovas ir pridūrė, kad paprašęs susipažinti su tyrimo medžiaga gavo neigiamą atsakymą, mat jis apklaustas kaip liudytojas, o ne nukentėjusysis ir tokios teisės neturi.
„Jei būčiau pripažintas nukentėjusiuoju, dar būtų svarstoma galimybė man suteikti leidimą susipažinti su tyrimo medžiaga. Kreipiausi į Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą, bet atsakymas, kuris mane pasiekė, buvo tikra pajuoka. Aš klausiau labai konkrečiai, o jie atsakė, kad negali kištis į prokurorų darbą, bet juk kokia nors trečioji šalis turėtų įvertinti situaciją, jei, mano galva, nusikalstamas aplaidumas yra, o prokurorai sako, kad jo nėra“, – piktinosi pašnekovas ir pridūrė, kad šiandien galiojantys įstatymai leidžia „labai lengvai sukišti visus galus į vandenį, ir tai leidžia nutraukti bet kokią bylą“.
„Taip juk galima nutraukti bet kokį tyrimą – pasakoma, kad nieko nerasta, o juk niekas medžiagos nepatikrins, ji niekam nerodoma ir neįmanoma priversti parodyti. Juk net Seimo nariai pas mus negali išgauti informacijos iš prokurorų“, – sakė A. Gečas ir pridūrė, kad situaciją galima vadinti aklaviete, mat tyrimo metu nieko nusikalstama nerasta, bet medžiaga yra įslaptinta.
Kaip priversti prokurorus tirti?
„Apie panašią situaciją man teko kalbėtis su Vitalijumi Gailiumi, jis pasakojo apie atvejį, kai niekaip negalėjo priversti prokurorų pradėti tyrimo. Išeitų taip, kad teismo sprendimai prokurorams neprivalomi. Lietuvoje teisingumą, mano žiniomis, vykdo teismai, o prokurorai gali nuspręsti, kad čia nieko nebuvo? – stebėjosi A.Gečas ir akcentavo, jog būtina tokias situacijas reglamentuoti įstatymiškai, kad prokurorai būtų atskaitingi bet jau teismams.
„Vienintelė išeitis, kad tyrimas būtų tęsiamas, – jį sukritikuoti, bet kaip aš galiu kritikuoti, jei net nemačiau medžiagos ir nežinau, ką jie tyrė. Kita išeitis – pateikti naujų faktų, bet juk esant tokiai situacijai tai taip pat sunkiai įmanoma“, – kalbėjo pašnekovas.
A.Gečas pasakojo, kad viena patyrusi teisininkė, išgirdusi jo istoriją, žodžių nesirinko: „Ji man iš karto rėžė, kad Lietuvoje toks reikalas – būtent toks tiesos ieškojimas yra neperspektyvus ir brangiai kainuojantis. Specialistė pabrėžė, kad pati imtis mano reikalų nenorinti, ir abejojo, ar atsiras teisininkas, kuris matys rimtą perspektyvą. Ši specialistė man davė kelis patarimus, kur ir kaip kreiptis. Štai tokia ir pabaiga – trys teismai suprato situaciją, mano prašymus tenkino, bet toliau tyrimo skųsti negaliu, nes nesusipažinau su informacija, jog teismui negaliu pateikti tokių argumentų kaip „man nepatinka“ ar „man atrodo“.
„Galimai atsakingi kiti asmenys“
Prokurorų atsiųstuose dokumentuose teigiama, jog A.Gečas nukentėjusiuoju nebuvo pripažintas pagrįstai, mat „norint pripažinti asmenį nukentėjusiuoju, reikia nustatyti nusikalstamos veiklos buvimo faktą ir šios veiklos sukeltos žalos fiziniam asmeniui faktą“.
Tyrimo nutraukimas argumentuojamas tuo, kad „Lietuvos banko atsakingi asmenys nepadarė nusikalstamos veiklos, tinkamai vykdė savo pareigas“, taip pat pažymima, kad dėl padarytos žalos „galimai atsakingi kiti asmenys“.
Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Linas Kuprusevičius, paklaustas apie A.Gečo inicijuotą tyrimą, teigė prisimenantis šią situaciją. „Jei gerai pamenu, jūsų minimas pilietis nei apklausoje, nei pareiškime neišreiškė tokios pozicijos, kad būtų pripažintas nukentėjusiuoju, jis tik teigė, kad jei būtų nustatyta, jog kurie nors Lietuvos banko darbuotojai netinkamai atliko savo pareigas, jis pageidautų, kad būtų atlyginta žala“, – kalbėjo prokuroras.
L.Kuprusevičiaus teigimu, A.Gečas prašė nustatyti, ar galėjo taip būti, kad Lietuvos banko darbuotojų veiksmai lėmė Ūkio banko griūtį: „Buvo tiriama, kokių veiksmų ėmėsi Lietuvos banko darbuotojai, buvo surinkti dokumentai ir buvo padaryta išvada, kad minėti darbuotojai pareigas vykdė tinkamai, kontroliavo ir stebėjo. Žmogaus spėliojimai nepasitvirtino“, – kalbėjo prokuroras.
Paklaustas, kaip nutiko, kad finansinių nuostolių patyręs žmogus nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju, prokuroras sakė: „Jis tapo liudytoju, nes buvo apklaustas apie įvykio aplinkybes – kaip kad jis pats nurodo savo pareiškime. Tuomet, kai šis asmuo buvo apklausiamas kaip liudytojas, jis pats pasakė, kad nežino ir neturi jokių duomenų, bet jis tik mano, kad galimai Lietuvos banko darbuotojai netinkamai atliko savo pareigą ir prašo išsiaiškinti, bet konkrečių duomenų žmogus nepateikė“, – pasakojo prokuroras ir pridūrė, kad siekdamas, jog būtų pradėtas tyrimas, jokių konkrečių duomenų A.Gečas nepateikė.
Įstatymų spragų absurdas
Pasak L.Kuprusevičiaus, asmenų teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis yra šiek tiek komplikuotas klausimas: „Kalbant apie teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tai yra tam tikra teisinio reguliavimo spraga, nes Baudžiamojo proceso kodeksas to nereglamentuoja. Jame nurodoma asmenų teisė susipažinti su ikiteisminio tyrimo duomenimis, kai vyksta pats tyrimas, bet kodeksas neužsimena apie tai, kaip yra tuomet, kai šis tyrimas baigtas.“
Pašnekovas pateikė pavyzdį apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu negalima daryti jokių dokumentų kopijų, bet vos bylai pasiekus teismą susipažinti su duomenimis jokių draudimų nebelieka.
„Tai tokia savotiška situacija, kai, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo metu advokatas ar įtariamasis prašo leidimo pasidaryti kokios nors pokalbių suvestinės kopiją, bet toks prašymas atmetamas, o po savaitės, bylai nukeliavus į teismą, tokio draudimo nebelieka. Deja, apie situacijas, kai ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, ir apie susipažinimą su informacija po sprendimo nutraukti kodeksas nekalba“, – pasakojo prokuroras.
