Tarp mugės svečių bus ir naują atsiminimų knygą „Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai“ pristatantis kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
– Gal savo naujoje dienoraščių knygoje vėl atskleidžiate politikos užkulisių, kurie turi ir detektyvo atspalvį? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Adamkaus.
– Tiesą sakant, rašydamas dienoraščius nemaniau, kad juos spausdinsiu. Nesiekiau atskleisti kokių nors paslapčių. Tai buvo užrašai sau, kuriuos kada nors galėsiu perduoti archyvui ar bibliotekai. Bet buvau įtikintas, kad turiu šiomis mintimis pasidalyti ir su skaitytojais.
Išleidus nemenko dėmesio sulaukusią ankstesnę dienoraščių knygą, neketinau leisti dar vienos. Tačiau žmonės vis klausinėjo, ar nepapasakosiu ir ką manau apie dabartinį Lietuvos gyvenimą. Nenorėjau jų nuvilti. Taip atsirado ši nauja knyga.
Dienoraščius teberašau ir dabar. Taip įpratau, kad man jų rašymas – tarsi chroniška liga.
Bet knygoms jau padėjau tašką – dar vienos nebus.
– Kuo svarbi Lietuvos kultūrai Vilniaus knygų mugė?
– Ji padeda visuomenei atrasti knygą – žmogaus dvasinį gyvenimą turtinančią versmę – ir gerokai prisideda, kad lietuviai nepamirštų skaitymo malonumo. Juk pernai joje apsilankė per 60 tūkst. žmonių.
Tai geriausias įrodymas, kad lietuviams reikia knygos. Netikiu, kad ją išstums kompiuteriai, internetas. Juk paimti knygą į rankas – niekuo nepakeičiamas malonumas.
Žinoma, kompiuteriai gali pagelbėti skaitymo kultūrai, nes sudaro sąlygas labai patogiai ir greitai įsigyti norimą tekstą. Todėl turbūt knygos bus leidžiamos mažesniais tiražais. Bet svarbiausia, kad žmonės skaitytų.
– Ar jūs daug skaitote?
– Daugiausia laisvalaikio ir skiriu skaitymui. Gal žmonėms atrodo, kad išėjus į pensiją visos dienos nuo ryto iki vakaro – tik laisvalaikis. Bet mano gyvenimas kitoks. Turiu labai daug įsipareigojimų visuomenei.
Tačiau vakarus ir savaitgalius dažniausiai leidžiu namie skaitydamas.
Šiek tiek pažiūriu televiziją – žinių ir kai kurias politines laidas, transliacijas iš svarbių renginių, kartais šventinius koncertus.
Likęs laikas skirtas skaitymui. Kasdien skaitau laikraščius. Juos peržvelgęs paimu į rankas knygą. Man niekas negali jos atstoti.
– Turbūt skaityti pamėgote dar būdamas vaikas?
– Iš vaikystės įstrigę tautos dainiaus Maironio žodžiai: „Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu.“ Knyga nuo pat mūsų valstybės gimimo 1918 metais darė milžinišką įtaką Lietuvos visuomenės patriotiškumui, tautinei savimonei, kultūros plėtrai.
Neturėjau talento lyrai, bet knygos iš rankų nepaleidžiu nuo vaikystės iki šių dienų.
Knyga ugdė mane, brandino visuomeniškumo, patriotizmo jausmus. Gerai pamenu pirmąsias skaitytas knygas, pavyzdžiui, Bernardo Brazdžionio Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleistą „Meškiuką Rudnosiuką“. Skaičiau vaikams skirtą žurnalą „Žvaigždutė“ ir laikraštį „Vyturys“.
Beje, baigdamas pradinę mokyklą ir pats parašiau pirmąjį straipsniuką „Vyturiui“, bet žurnalistu netapau, nors ši profesija mane ir traukė nuo jaunystės.
Jau kiek vyresnis iš sutaupytų pietums duotų centų pats pirkdavau knygas. Traukiantis į Vakarus jos liko Lietuvoje.
Tačiau kaupėsi naujos – dabar mano namų bibliotekoje yra apie porą tūkstančių knygų.
– Kokio pobūdžio knygas daugiausia skaitote?
– Patinka skaityti politikų biografijas, atsiminimus, tarptautinės politikos knygas – jas skaitau ir lietuviškai, ir angliškai. Labai mėgstu istorijos įvykius atspindinčias knygas. Bet mielai skaitau ir grožinę literatūrą, ypač lietuvių – tiek prozą, tiek poeziją.
Pažinojau daugelį žymių išeivijos rašytojų. Aišku, skaitydavau jų kūrinius – perskaičiau beveik visas JAV išleistas lietuvių knygas.
Gyvendamas JAV skaitydavau ir geriausią okupuotoje Lietuvoje leistą literatūrą. Išskirčiau Justiną Marcinkevičių – jo kūryba man darė didelį įspūdį. Net cenzūros sąlygomis rašytas jo „Dienoraštis be datų“ stebino nuoširdumu.
Šių dienų autorių knygų esu mažiau skaitęs, bet vieną kitą vis išsitraukiu iš lentynų.
Turiu vilties, kad dar spėsiu geriau pažinti ir šiuolaikinę literatūrą. Joje mažiau romantizmo nei mano mėgstamų klasikų knygose, bet kitaip ir būti negali, nes pasaulis jau pasikeitęs.
