„Einu į barą" tokių užeigų lankytojai niekada nesako. „Aš pas
Petrauckų“ arba „Varom pas Staską.“ Priklausomai nuo to, kas prie baro
stovi.
Portalas lrytas.lt pasižvalgė po kaimų barus, kur teka kasdienis provincijos vyrų
ir moterų gyvenimas.
Gėrimai. Išmėginus kelias birzgalo rūšis, „Tauro“ stiprusis Aristavoje
(Kėdainių r.) pasirodė tikrai ne prasčiausias alus. 7,5 procento
stiprumo, kaina taip pat iš tokių pat skaičių – 75 euro centai.
Brangoka, prisiminus Pasvalį, Pakruojį ar Biržus.
Alaus Aristavoje kaina kelia vietos gėrėjų pasipiktinimą. „Plėšia kaip
tik gali. Dėl to, kad pas mus viena parduotuvė ir vienas baras“, –
atsiduso iš bokalo stiprųjį siurbčiojęs Romas.
Be vienintelės rūšies alaus, Aristavos bare galima paragauti degtinės.
Jeigu nori ko kito – prašom pro kitas duris į parduotuvę.
Beje, šis baras išsiskiria tuo, kad nusipirkę parduotuvėje alaus butelį
jį vyrai gali atsinešti į užeigą ir šiltai išgerti – niekas neišvarys.
Taip dauguma ir daro. Juk litro talpos stipraus alaus butelis
parduotuvėje kainuoja 81 centą. O už pusės litro bokalą bare sumokėsi
75 centus.
Maistas. Žinoma, kad jokio. Nuo stalų ir grindų seniai dingę trupiniai.
Užsukus į Aristavos barą suvoki, kad valgyti nenori, nors visą dieną
nieko nebuvai į burną įsidėjęs. Ne dėl to, kad būtų nešvaru. Viduje
pakankamai tvarkinga. Tiesiog aplinka nėra skirta pasisotinti maistu.
Lankytojai. Provincijos baruose jau įpratome girdėti į pagyras panašių
žodžių: „Ooo, čia visko būna.“ Esą atvažiuok savaitgalį, būtinai
pamatysi tikras kaimo muštynes.
Aristavoje šiam įspūdžiui sustiprinti šviečia lipdukas, kad patalpas
saugo apsaugos policija (nors tokio padalinio seniai nėra). Gal ir
pliekiasi vietos gyventojai, juolab kad sienos keistai nutrintos, ne
pakampėmis, stalų lygyje, o kažkur aukščiau, ten, kur normalaus kūno
sudėjimo žmogus sunkiai pasiektų.
Romas – ramus traktorininkas, gali papasakoti apie gyvenimą Aristavoje,
tik jį vis reikia klausimais atakuoti.
Kaimo barai turi savo žvaigždes. Aristavoje tokia – Virgilijus.
Įžengęs į barą ir supratęs, kad į jį atkreiptas nepažįstamųjų dėmesys,
Virgis artisto mostu imitavo, kaip iš po apsiausto išsitraukia durklą ir
į atvykėlius kreipėsi lietuvių kalba su gruzinišku akcentu.
Po to teatrališko pasisveikinimo paaiškėjo, kad Virgilijus su Gruzija
neturi nieko bendro, nors vyras, sako, karšto kraujo (draugai patarė jo
pasisaugoti, bet apie tai vėliau). Virgilijus tarnavęs Afganistane,
gali net randus ant nugaros parodyti. Nuo skeveldrų.
Istorijos I. Vis dėlto pradėkime ne nuo Virgilijaus, noriai pasakojančio
apie sunkią tarnybą sovietinėje armijoje, o Romo ramaus ir tylaus
pasakojimo, kaip jis traktoriumi šiaudus vežioja, kaip iš jų granules
gamina. Kaip namo į Taučiūnus tris kilometrus pėsčias kulniuos.
Kur prie Aristavos yra kaimas, kurio pavadinimas labai juokingas –
Melagių? „Yra toks. Tik vienoj troboj ten gyvena. Kai pirmą kartą
pasakė man pavadinimą, sakiau: „Ko čia blūdyji?“ – prisiminė
traktorininkas.
Romo tvirtinimu, šiaudų granulėms gaminti tikrai nepritrūks. Ūkininkai
jų daug turi. Kur pagamintas granules veža parduoti, Romas nežino –
gal į Čekiją, gal į Suomiją.
Istorijos II. „Virgi, tik nepradėk bliauti“, – pastebėjusi pro duris
įžengusią įžymybę įspėjo barmenė-pardavėja. Tylus pašnekesys baigėsi,
baras prisipildė Virgilijaus kalbos.
Pademonstravęs barzdą, kuri esą panaši į vieno politiko, Virgis
nesusilaikė nepasmalsavęs: „Atsiprašau, bet paklausiu. Aš jūsų,
atleiskite, nepažįstu.“
Mielai susipažinęs vyras pademonstravo žinias: jis žinąs, kiek kainuoja
į nukreiptas fotoaparatas, nusimano apie jo modelį. Iš kur tokios
žinios, nepasakė. Apskritai Virgis ne kartą savo pasakojimą kaip menamą
durklą apgaubdavo paslapties skraiste.
Prieš penkerius metus Virgilijus išsiskyrė su žmona, kiekvieną naktį
sapnuoja Kalašnikovo automatą. Tik ne juodą, o tokį baltą baltą kaip
sniegas. Virgis sapnuose ji paima į rankas, bet nešaudo. Ir tada
prabunda. Taip jau dvidešimt penkerius metus. Tarnyba Afganistane daro
savo.
Afganui Virgilijui teko lydėti degalus vežusį traukinį iš Tadžikistano į
Afganistano pasienį. O paskui jį mėtė po karo audrų draskomą šalį.
Virgilijus savo sovietinio karinio bilieto po tragiškų Sausio 13-osios
įvykių Vilniuje neužmovė ant virbo, nors daug kas taip darė. Kodėl?
„Ai“, – numojo ranka ir nepaaiškino.
„Nežinau, gal aš nesveikas. Išsiskyręs su žmona bandžiau bendrauti su
kitomis moterimis. Matau, graži, viskas tvarkoj. Bet vis prisimenu
savo buvusiąją. Paskui žiūriu į tą naują moteriškę. Nea, ne tas, ko
man reikia“, – netikėtai atvirai apie jį kankinančias bėdas pradėjo
pasakoti Virgis, bet vėl nutilo paklaustas, gal dar skauda širdį po
skyrybų.
Istorijos III. „Vyriukai, bėkit, nes aš neatsakau“, – persigandusiu
veidu ir drebančiu balsu patarė jaunuolis, kai jau lauke rengėmės
atsisveikinti su Virgiu.
Šis prieš kelias minutes buvo išėjęs namo. Kaip sakė, persirengti.
Virgio namas – prie pat baro.
Iš tiesų Virgilijus į barą atėjo vilkėdamas šviesia striuke. „Neaišku,
ko jis ten po striuke prisikišęs“, – tikino jaunuolis, stengdamasis,
kad jo žodžių neišgirstų Virgis.
Prisiminėme Virgilijaus mostą, imituojantį, kad išsitraukia durklą iš po
apsiausto. Bet gal jaunuolis perdėjo, mėgindamas įbauginti svečius?
Kas ten žino.
Interjeras. Tie, kuriems teko lankytis Lukiškių tardymo izoliatoriuje,
Aristavos baras primins apie tai. O tokių tikrai turėtų būti.
Medžio dailylentėmis iškaltos sienos, belangė patalpa, palubėje
spingsinti vienintelė dienos šviesos lempa. Prie baro (nors nelabai
verčiasi liežuvis taip vadinti skylę, pro kurią paduodami bokalai)
kainoraštis lyg instrukcija. Tiesa, jame surašyta ne teisės ir
pareigos, o degtinės ir alaus kainos.
Ir stalai bei suolai Aristavoje nepritvirtinti prie grindų kaip
Lukiškėse, nors šie baldai tikrai nepadarytų gėdos cypei. Vienintelis
radiatorius už suolo – vos gyvas.
Tualetas yra, bet jis užrakintas, ant lauko durų – didžiulis skląstis.
Atrodo, prisiliesi prie jo ir išgirsi garsą, kaip paskui kalinį
užšaunamos durys. Kaip filmuose.
Aptarnavimas. „Reikia pabelsti“, – trumpai paaiškino Romas, kai kelias
minutes pro skylę, uždengtą nubraižytu permatomos plastmasės lapu,
nebuvo matyti jokių gyvybės ženklų.
Iš tiesų – pabeldus skylė atsivėrė. Dalykiškai pasiteiravusi, didelį
ar mažą, moteris anoje pusėje vėl užšauna skylę. Po to ją vėl praveria,
padeda bokalą. Skylę vėl uždengia. Plastmasės lapas dar kartą pakyla
paduodant grąžą. Kažkokios ypatingos saugumo priemonės.
Akis į akį su barmene, kuri kartu yra ir šalia esančios parduotuvės
pardavėja, pavyksta susidurti, kai ji atveria duris (kurios, aišku, taip
pat buvo užrakintos) ir išeina į salę. Paima kampe stovėjusią šiukšlių
dėžę, kažkur nusinešusi ją išpila. Gal ir nebūtina tai daryti – juk
nepilna.
Romas šypsodamasis paaiškino šio manevro prasmę. Barmenė pastebėjo
nepažįstamuosius, kurie į barą užklysta taip pat retai kaip šią žiemą
sniegas. Tad išėjo pasižiūrėti, kas čia per paukščiai.
„Ir dabar jus stebi“, – nedingo šypsena nuo Romo veido, kuriam taip pat
buvo įdomus sujudimas anoje skylės pusėje. Tiesa, į atvykėlius jis
žvelgė su menkesniu susidomėjimu. Atrodė, kad vyras pavargęs nuo
bendravimo. Lyg visą dieną būtų kalbėjęsis ir kalbėjęsis.
Įvertinimas. Už tai, kad priminė pamokymą neatsižadėti tiurmos ir ubago
lazdos, Aristavos barui galima drąsiai porą vištų duoti. Afganas
Virgilijus šiai užeigai pridėjo dar vieną vištą. Galėjo būti ir daugiau
vištų, bet viską sugadino išsiskyrimas. Kam, Virgi, ėjai namo striukės
užsivilkti, a?
Alus Aristavoje ne pats prasčiausias, bet labai jau netinka gėrimas,
kurio ir didmiesčių panašiuose baruose gali gauti. Tad viena višta.
Todėl bendras įvertinimas – dvi vištos.
