Ką veikti, kai pigus, bet stiprus alus aptemdo protą? Juk protų mūšio kaimo girdykloje nerengsi.
Todėl į darbą paleidžiami kumščiai. Provincijoje išgėrus tai dažnai yra vienintelė pramoga.
„Lietuvos rytas“ pasižvalgė po tokius barus, kuriuose kartais lėtai, o kartais audringai teka kaimo vyrų ir moterų gyvenimas.
Saugo metalinės grotos
„Čia juk Vietnamas“, – nenusakomo amžiaus vyras paaiškino, kaip vadina Padubysio (Pakruojo r.) užeigą, į kurią ir pats skubėjo.
O kodėl „Vietnamas“? „Taigi čia kasdien policijos mašinėla lakia“, – išdidžiai pakėlęs pirštą į dangų tikino pašnekovas.
„Vietnamas“ įsikūręs buvusioje kolūkio valgykloje. Sovietmečiu joje buvo traškančios kėdės, kurios dabartinių baro lankytojų tikrai neišlaikytų. O valgyklos stalai iškeliavo į pavėsinę prie baro, kur vyrai renkasi parūkyti.
„Je, je, atsparūs stalai. Ti nieka kita negali padėt“, – paaiškino barmene dirbanti Laima. Juk vyrai rūkydami ir santykius pavėsinėje mėgsta pasiaiškinti, todėl bet kokie kiti baldai greitai sulūžta.
Policiją kviečia ne Laima. Ji pati sugeba sutramdyti salėje įsismarkavusius lankytojus. Pareigūnų pagalbos prašo patys susipliekę mušeikos.
„Ooo, kas čia būdava. Kiekvienų dien su muzikom ir šokiais baigdavam“, – ankstesnius laikus prisimena Pušaloto (Pasvalio r.) bare dirbanti Daiva.
Tiesa, ir dabar barmenę nuo lankytojų skiria grotos, tad prisėsti prie baro neįmanoma.
Kad Pušalote vis dar būna neramumų, išduoda plokšte užkaltos baro durys. Kadaise ten buvo stiklas.
Dar rimtesnės saugumo priemonės Aristavos (Kėdainių r.) bare. Pas barmenę nepateksi, nes durys užrakintos. Vienintelė skylė, pro kurią paduodamas alaus bokalas, uždengta nubraižyto permatomo plastiko lapu.
Pabeldi – lapas pakyla. Dalykiškai išklausinėjusi, didelio ar mažo bokalo klientas nori, barmenė vėl uždengia skylę. Ji vėl atsiveria paduodant bokalą. Po to dar kartą, kai suskaičiuojama grąža.
Gyrė vietos produkciją
„Septyn su puse, labė skans, kėp namins“, – taip nukąsdama galūnes Pušalote apie vienintelį alų pasakojo barmenė.
Tas vienintelis – specialios technologijos šviesusis alus „Dvareliškių stiprusis“. Bent taip parašyta neįmantrioje etiketėje, kurią barmenė paslaugiai nuplėšė nuo statinės.
Verdamas šis alus čia pat, Pasvalyje, bendrovėje, kurios pavadinimas skamba kaip automobilių serviso. Ir iš tiesų įmonės veikla – automobilių remontas ir alaus gamyba.
„Tik septyni su puse“, – panašiai išdrožė pravėrus užeigos Troškūnuose duris prie baro stovinti Gražina. Kas tai – alaus kaina litais, nurodoma dar prie eurų nepripratusiems atvykėliams?
Bet juk tai apiplėšimas vidury dienos! Tiek litais alaus bokalas net Vilniuje kainavo tik prabangiuose baruose.
Barmenė Gražina paaiškino, kad šis skaičius – tai alaus stiprumas, o ne kaina.
„Čia toks „Gintarinė puta“ vadinasi“, – dar nespėjus atsitokėti toliau aiškino Gražina. „Gintarinė puta“ – Panevėžio daryklos produktas, karaliaujantis Aukštaitijos kaimų baruose.
Tiesa, nei gintarinės, nei kokios kitos putos pripylus bokalą nematyti. Skonis? Degtinės, skiestos su alumi. Žinoma, kai toks stiprumas, nėra ko kito tikėtis.
Silpnesnio niekas nenori
7–7,5 procento stiprumo alus – visuose baruose. Silpnesnio niekas negeria.
Kodėl nėra stipresnio? Todėl, kad klientai mažiau bokalų išgertų ir greičiau nulūžtų.
Visuose baruose tėra vienintelė alaus rūšis, nes lankytojai neišrankūs, dažnai net tos vienintelės pavadinimo nežino, o apie gėrimą pasakoja nusakydami jo spalvą – tamsesnis arba šviesesnis.
Tik Rozalimo (Pakruojo r.) baras išsiskyrė gerąja prasme. Jame ir alaus rūšių trys, gausi ir silpnesnio – 5,5 procento stiprumo.
Tik, anot barmenės Vidos, mažai kas į jį žiūri. Jos žodžiais, dažniau į bokalus tenka pilti „stipro“ – 7 procentų stiprumo alų, verdamą gretimame pastate prie nuosavo gyvenamojo namo.
Iš koto verčia ir kaina
Tokiuose baruose į galvą kaukšteli ne tik alaus stiprumas.
Pribloškia ir gėrimo kaina. Ji už pusės litro bokalą svyruoja nuo 43 iki 75 euro centų. Kuo toliau nuo Biržų, Pasvalio ir Pakruojo – tuo brangiau.
Dažnai į bokalą gėrimas pilamas ypatingai. Iš pradžių lašinamas į plastikinį butelį, paskui, jo angą prilaikant šaukštu, – į bokalą.
Jūratė iš Sirutiškio (Kėdainių r.) baro paaiškino, kodėl taip. Pasirodo, toks alus labai putoja. O putoja, jos nuomone, todėl, kad mažai kas perka. Per dieną prilašinama vos dešimt bokalų.
Tam paprieštarautų kitos barmenės. Vyrai per dieną išlenkia ne po dešimt bokalų, tad kodėl putoja – neaišku.
Visos kaimo barų barmenės sutinka tik dėl vieno – lankytojų tiršta būna mėnesio pradžioje, kai mokamos pensijos ir pašalpos. Mėnesio pabaigoje barai ištuštėja.
„Duoda ir ant...“ – nebaigė sakinio Padubysio bare sėdintis Romas ir ore pirštu nubrėžė kryžių. Suprask – alaus kai kuriose užeigose gausi ir į skolą. Taip pensininkai sugeba po pusę pensijos prasiskolinti.
Atėjus juodai dienai Sirutiškio baro lankytojai prisimena savo banką – bare stovinčią taupyklę, vaizduojančią gal karvę, gal kitokį gyvulį.
Į ją alaus gėrėjai, gavę atlyginimą ar pensiją, meta centais gautą grąžą. Kai norisi alaus, bet piniginė tuščia, pakrapštai tos karvės nugarą.
Sugeba nutildyti vyrus
Kiekvienas toks baras turi savo žvaigždę.
„O tu ko žvengi? Nori?“ – plačiu mostu nutildė linksmuolį į Stačiūnų barą įžengusi Monika.
„Stačiūnuos visi su stačiais“, – sutramdžiusi auditoriją Monika suprato, kad ir jai laikas demonstruoti arklišką humorą.
Beviltiška ginčytis su šia moterimi aiškinant, kad Stačiūnų pavadinimas kilo nuo dvarininko Stačiunevičiaus, kuris pastatė pirmąją katalikų bažnyčią, pavardės.
Kiekvieną tolesnį Monikos sakinį vis dėlto lydi žvengimas. Kad ir tokį pašmaikštavimą: „Visokių žuvų yr prie užtvankos. Ir karpių, ir feisbukų.“
Atrodo, kad kompanija kiek pataikauja Stačiūnų įžymybei. Baro profesorė, kaip pati save vadina, čia mirksta jau dvidešimt metų.
„Galima ir pas mani namuos. Paskursim pečiuką, nusifeisbukinsim“, – sunkiai, bet įveikė šį žodį Monika.
Interneto stebuklas jai prie širdies. Kaip ir kiekvienas svečias, kuriuos ji nesustodama kviečia į savo gryčią. Svetinga moteris.
Vis dėlto su Monika galima pakalbėti ir neblevyzgojant, nesikeikiant.
Anksčiau dirbo fermoje, dabar net bedarbio pašalpos negauna. Mat moteriškė kadaise yra įgijusi kasininkės profesiją, tai pasiūlė dirbti Pakruojo „Maximoje“.
Niekam nerūpi, kaip į darbą važinės. O autobusų tai nėra. Kūčių dieną Monika pėsčia iš Pakruojo parėjo. Prieš tai puotavo pas buvusius bendradarbius, žadėjo parvežti.
Kai visi įkaušo, pažadus pamiršo. Monika iš Pakruojo į Stačiūnus per tris su puse valandos pardrožė, nes buvo pavėjui.
Tai kaip verčiasi? Eina pas ūkininkus dirbti. Gauna morkų, bulvių, burokų, taip ir gyvena.
„Vyras Irkutske su trečia boba gyven. Man du vaikus padirba ir išmovė“, – atsiduso surimtėjusi. Gerai, kad nors vaikai čia, Stačiūnuose. Tik ne Monikos namuose gyvena. Kodėl – nepasakė.
Dirbo lavoninės sanitaru
Troškūnuose baro įžymybė – Modestas, visus lenkiantis iškalba. Jis pasakojo, kad sovietmečiu tiesė Baikalo–Amūro magistralę, trankėsi po Lietuvą, buvo Anglijoje.
Tik Modestą pažįstantys šnipštelėjo netikėti tais tikroviškai atrodančiais pasakojimais. Nei jis Sibire, nei Anglijoje buvęs.
Tiesa tik tai, kad Modestas Troškūnų krosnis kūreno ir visokius kitokius darbus dirbo.
Netrukus jis prabilo ir apie tai kreipdamasis į vieną lankytoją: „O tu atsimeni, kaip aš tau ligoninėj papus taisiau?“
Aiškėjo, kad Modestas ligoninėje buvo ne tik santechnikas, elektrikas, kūrikas, bet ir lavoninės sanitaras.
Ne vien su negyvėliais ligoninėje jis turėdavo reikalų: „Ateidavau prie moteriškų tiesiai iš katilinės. Rankos suodinos, tai ištepdavau. Norėdavau pataisyti, kad jos geriau atrodytų. O tai guli viskų išvertusios, išdžiūvusios, išbuvusios.“
Šį savo prisiminimą jis palydėjo garsiu juoku. „Man tokių kavalierių pilni pakraščiai“, – pyktelėjo moteriškė.
„Aš tau ne kavalierius, aš – darbuotojas“, – atrėžė Modestas.
Vėliau jis pratęsė pasakojimą: „Penkiolika metų numirėlius nešiojau rankomis. Išsižiojusius visokius. Nė vienas nesiskundė. Dabar tai ligoninėj liftų intaisė. O aš, būdavo, persimetu per petį ir nešu.“
Modestas matė daug mirčių. Jis prisimena, kaip mirė kaimynai, savosiose rankose jo ranką laikydami.
„Jaučiu, kaip ranka tik šąla, šąla. Paskui pradeda stingti. Bet vis tiek laiko.
Sakau: „Atleisk greičiau“, o jis vis tiek nepaleidžia. Užspaudė, ir viskas“, – kraupiomis istorijomis baro prieblandoje dalijosi Troškūnų gyventojas.
Ar daug žmonių mirė ant Modesto rankų? Atsakė jis daug negalvodamas: „Pusė kapų Troškūnuose.“
Jis ir nuprausdavo, ir barzdas nuskusdavo, ir aprengdavo velionius, ir į karstus suguldydavo. Kad būtų taip, kaip turi būti, kad žmogus tvarkingai atrodytų.
„Žmonės miestuose tikrai nežino, kaip mes čia, Troškūnuose, gyvename.
O čia skurdas ant skurdo“, – liūdnai atsiduso Modestas ir nuo jo veido dingo šypsena.
Naktį sapnuoja automatą
Aristavoje pro duris įvirtęs Virgilijus atkreipė į save dėmesį taip pat artisto mostu.
Jis imitavo, kaip iš po apsiausto išsitraukia durklą, ir į atvykėlius kreipėsi lietuvių kalba su gruzinišku akcentu.
Po teatrališko pasisveikinimo paaiškėjo, kad Virgilijus su Gruzija neturi nieko bendra, nors, sako, yra karšto kraujo.
Draugai net patarė jo pasisaugoti. Virgilijus tarnavęs Afganistane, gali net randus ant nugaros parodyti. Nuo skeveldrų.
„Virgi, tik nepradėk bliauti“, – pastebėjusi pro duris įžengusią įžymybę įspėjo barmenė-pardavėja.
Tylus pašnekesys baigėsi, baras prisipildė Virgilijaus kalbos.
Pademonstravęs barzdą, kuri esą panaši į vieno politiko, šio to pasiteiravęs Virgis ėmė pasakoti, kaip kiekvieną naktį sapnuoja automatą „Kalašnikov“. Tik ne juodą, o tokį baltą kaip sniegas.
Virgis sapnuose ji paima į rankas, bet nešaudo. Ir tada pabunda. Taip jau dvidešimt penkerius metus. Tarnyba Afganistane daro savo.
Jaunimui – per stiprus
Kaimo barų lankytojai – ištvermingi žmonės. Sirutiškio bare sutikti Aurimas ir Antanas prisipažino, kad išvakarėse išlenkė aštuonias pūsles „Tautinio“ alaus, kurio stiprumas – 7,5 procento. Po to dar dvi – laiptinėje.
Pūsle Sirutiškyje vadinamas litro plastikinis butelis. Vadinasi, vyrai per vakarą išgėrė po penkis litrus stipraus alaus. O kitą dieną 6 valandą jau buvo darbe.
Bare yra ir pilstomo „Gintarinės putos“ alaus, bet, Aurimo ir Antano žodžiais, „Tautinį“ iš pūslės skaniau gerti, be to, etiketėje dar trispalvė nupiešta.
Pušaloto baro barmenė pastebėjo, kad jaunimas užsuka retai, beveik visi klientai – pagyvenę žmonės. Jaunesni pušalotiškiai nepakelia tokio alaus stiprumo.
„Jiems reik, kad stiprums būt 4,7–5 ir graž etiket“, – pirštu bakstelėjusi į stiklinį butelį niekinamai apie jaunimą aukštaitiškai prašneko moteris.
Primena kalėjimo belangę
Keturios aukštos kėdės. Jei jos užimtos – stovėsi prie baro. Apskritai Sirutiškio baras labiau panašus į kioską.
Tie, kuriems teko lankytis Lukiškių tardymo izoliatoriuje, Aristavos baras primins tai. O tokių tikrai turėtų būti.
Medžio dailylentėmis iškaltos sienos, belangė patalpa, palubėje spingsinti vienintelė dienos šviesos lempa.
Prie baro (nors nelabai verčiasi liežuvis taip vadinti skylę, pro kurią paduodami bokalai) kainoraštis tarsi instrukcija. Tiesa, jame surašytos ne teisės ir pareigos, o degtinės ir alaus kainos.
Ir stalai bei suolai Aristavoje nepritvirtinti prie grindų kaip Lukiškėse, nors šie baldai tikrai nepadarytų gėdos cypei. Vienintelis radiatorius už suolo – vos gyvas.
Nors tualetas yra, jis užrakintas, ant laukujų durų – didžiulis skląstis. Atrodo, prisiliesi prie jo ir išgirsi garsą, kaip paskui kalinį užšaunamos durys. Kaip filmuose.
Tačiau įspūdingiausias Pušaloto baro interjeras. Keistai supjaustytos medžio plaušo plokštės prikaltos prie sienų. O sienų apačia nudažyta pilkšvai avietine spalva.
Dar įspūdingesni suolai, ant kurių puikiai įamžintos pušalotiškių sėdimosios. Tos suolų vietos pajuodusios.
Iš juodų dėmių galima spręsti, kad ant suolų sėda po du.
Trise ant jų niekas nesispraudžia. O stalų kraštai pajuodę nuo baro lankytojų alkūnių.
Nežinomas interjero dizaineris sugalvojo, kad balta kriauklė baro kampe netinka, todėl ją taip pat nudažė pilkšvai avietinės spalvos dažais.
Apskritai tos kriauklės paskirtis neaiški. Galbūt ja naudojamasi padauginus alaus?
Po pašaipos – mirtinas smūgis kėde
* Nors retai, bet panašių į tragiškus įvykius vadinamajame „Psichbaryje“ Vilniuje, kur buvo mirtinai sumuštas garsus kompozitorius, pasitaiko ir provincijoje.
* Štai 2013-ųjų sausį Simne (Alytaus r.) girtas Artūras Lapinskas metaline kėde baro lankytojui smogė į galvą. Pasekmės buvo skaudžios – galvos traumą patyręs vyras ligoninėje mirė.
* Manoma, kad mirtino smūgio nelaimėlis sulaukė, nes pasišaipė iš A.Lapinsko. Jam pateikti kaltinimai dėl nužudymo iš chuliganiškų paskatų.
