Bet tik didžiosios geopolitikos požiūriu, negalima suvokti, kodėl kartkartėmis virė mūšiai Donbase dėl vieno ar kito miestelio. O tie mūšiai juk nebuvo atsitiktiniai.
Daug lemia mažoji – vietinė geopolitika: oligarchų ir vietos bendruomenių interesai. Nežinodami jų, negalime suprasti, kodėl vyko įnirtingi mūšiai ir pasirašius antrąjį Minsko susitarimą dėl ugnies nutraukimo, kodėl Rusija, remianti separatistus, taip siekė, kad jis įsigaliotų po dviejų dienų, ir davė laiko separatistams atlikti galybę karinių veiksmų.
Pramonės ciklas
Mažoji geopolitika yra labai sudėtingas dalykas, nes turime žinoti smulkias detales, kaip gyvena vietos bendruomenės, kokie vietos politikų, verslo interesai, kur labiau įsitvirtinę šachtininkai ir metalurgai, o kur kazokai, kurios grupuotės yra labiau susijusios su vietos nusikalstamais autoritetais, kurios – su vietos valdžia.
Kokiuose miesteliuose, vietos bendruomenėse sąlygos atvykusiems kovoti už mistinį „Rusų pasaulį“ palankesnės atsiųstiems per prievartą Rusijos kariams pagal kontraktą, o kur daugiau remiamasi vietos bendruomenės savigynos būriais.
Kadangi šis klausimas yra labai platus, bet vertas didesnio dėmesio, pabandysiu susikoncentruoti tik ties viena tema, kuri yra aktualiausia žiemą. Tai šildymas. Drįsčiau teigti, kad būtent dėl to pastarosiomis savaitėmis vyko aršiausi mūšiai Donbase ir reikia ieškoti priežasčių, kodėl smūgiuota net keliomis kryptimis.
Aišku, dalis mūšių vyksta ir dėl to, kad žmonės, kovojantys vienoje ar kitoje pusėje, norėtų, kad jų gyvenamoji ir darbo vietos liktų tai pusei, už kurią jie ir patys kovojo.
Bet reikia pabrėžti vieną pagrindinį Donbaso bruožą, skiriantį jį nuo kitų Ukrainos teritorijų. Tai yra kelių didelių miestų, tokių kaip Doneckas, Luhanskas, aplink kuriuos yra prie šachtų ar kokių gamyklų įkurtų gyvenviečių, aglomeracija.
Dauguma jų pramoniniu ciklu susietos su kokia kita įmone Donbase ir niekas, kai jos buvo kuriamos, aišku, nežinojo, kad kada nors šis pramonės ciklas gali būti atskirtas karo sienos tarp Ukrainos ir separatistų regionų. Be to, visos įmonės turi savininkus, dalyvaujančius Ukrainos politikoje ar dabar pabėgusius į Rusiją ir iš ten stebinčius, kas vyksta. Jie, žinoma, nenori, kad šią nuosavybę kas nors sunaikintų ar perimtų į savo rankas. Tai ir yra vietos geopolitika. Taip pat, žinoma, yra ir energetikos srityje.
Mūšių priežastis – po žeme
Kodėl aršūs mūšiai vyko už Debalcevę? Svarbus net tik automobilių kelias, jungiantis šį regioną su Ukrainos armijos kontroliuojamu Artemivsku ir geležinkelio mazgas tarp Donecko ir Luhansko. Tai ir pleištas, skiriantis dvi „liaudies respublikas“.
Be to, Debalcevės kyšulio smaigalyje yra požeminė dujų saugykla – Verhunka. Ją, paskelbus paliaubas, nori kontroliuoti ir Ukraina, ir vadinamųjų respublikų separatistai. Verhunkoje saugojama apie 400 mln. kubinių metrų dujų atsargų. Ją kontroliuoja Ukrainos pusė. Neturėdama dujų Luhansko valdžia paskelbus paliaubas būtų pažeidžiama, nes ji nebebūtų pajėgi normaliai plėtoti gamybos ir užtikrinti šildymo vietos gyventojams.
„Luhansko liaudies respublika" turi tik vieną jungtį iš Rusijos per jai labai svarbią strateginę Izvarino vietovę, bet per šį dujotiekį ateinančių dujų nepakanka.
Prie daugelio didesnių gamyklų yra ir savos šiluminės elektrinės, bet Luhanske nepakanka ir anglies atsargų, kurių turi vadinamoji „Donecko liaudies respublika“. Be to, kai kuriuos regionus „Luhansko respublikoje“, pavyzdžiui, Antracytą, kur išgaunama aukštos kokybės anglis, kontroliuoja nedraugiškai vietos valdžiai nusiteikę kazokai. Beje, iš čia jų ekonominis, karinis stiprumas, neskaičiuojant pagalbos iš Rusijos.
Atsivežti anglies iš Donecko į Luhanską geležinkeliu neįmanoma, kol Ukrainos pusė kontroliuoja geležinkelių mazgą Debalcevėje, todėl ji keliavo sunkvežimiais. Bet kiek jos taip atveši? Tik dėl Debalcevės ir šalia esančių pramonės, energetikos objektų kontrolės pirmą kartą į kumštį savo pajėgas sutelkė vadinamųjų Donecko ir Luhansko „respublikų“ valdžia, nors tarp jų daug nesutarimų, požiūrių skirtumų.
Vienas pirmųjų puolimų buvo nukreiptas į Vuhlehirsko miestą, esantį Debalcevės katilo viršuje, nes ten yra anglies šachtų. Nors daug jų jau uždarytos, kai kurios dar dirba. Jas paimti į savo rankas norėjo ir abiejų „liaudies respublikų“ vadovybė.
O šalia Vuhlehirsko yra ir Svitlodarskė, kurioje veikia Vuhlehirsko šiluminė elektrinė. Nors Vuhlehirską užėmė separatistai, Svitlodarskę toliau kontroliuoja Ukrainos kariuomenė. Ir separatistai jos iš ten niekaip negalėjo išstumti.
Vis dėlto net jei vadinamoji „Luhansko liaudies respublika“ užsitikrintų anglies ir dujų išteklius, kiltų klausimas, o kur ją kūrenti, kad Luhanskas, kuriame dabar gyvena apie kelis šimtus tūkstančių žmonių, žiemą būtų šildomas. Todėl separatistų akys krypo į šiaurę, kur taip pat virė įnirtingi mūšiai. Visai šalia Ščastios (liet. k. – Laimės) miestelio yra Luhansko šiluminė elektrinė. Bet ją irgi kontroliuoja Ukrainos kariuomenė.
Ši elektrinė tiekia šilumą Kijevo valdomai teritorijai Ukrainoje, nors galėtų duoti ir Luhanskui. Bet dėl to reikia susitarti, o tai manau, ir buvo daroma Minsko derybų grupėje apibrėžiant visų pusių interesus, nes Luhanskas suvokė, kad jėga nelaimės.
Dar viena puolimo kryptis ilgą laiką buvo Donecko oro uostas. Jis buvo ginamas dėl didžiosios geopolitikos interesų, kad neatitektų separatistams, kurie iš Rusijos parsiskraidintų karinių lėktuvų, bet tvirtintų, jog patys kur nors angaruose juos sumontavo.
Bet reikia turėti omenyje, kad už Donecko oro uosto, pusiaukelėje iki administracinės sienos su Dniepropetrovsko sritimi, yra ir dar viena – Kurachovskajos šiluminė elektrinė, esanti Ukrainos kontroliuojamoje zonoje. Ją irgi į savo rankas paimtų separatistų pajėgos, kad užsitikrintų šildymo poreikius.
Be to, jeigu ir Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ pajėgos, apginkluotos ir remiamos Rusijos, būtų pasiekusios Ukrainos kariuomenės prie Debalcevės pralaimėjimą ir galėtų puolti už Donecko oro uosto teritorijos, matyt, bandytų perimti ir kitą požeminę Krasnoperekopsko dujų saugyklą, esančią prie Kramatorsko ir Slovjansko. Jos pajėgumas trečdaliu didesnis nei Verhunkos.
Tik užtikrinę abiejų saugyklų kontrolę separatistai neturėtų problemų dėl šildymo. Bet ši dujų saugykla yra toli nuo karinių veiksmų zonos. Norint ją pasiekti reikėtų pereiti ne vieną Ukrainos armijos ešeloną. Separatistai atsidūrė pato situacijoje, todėl sėdo derybų, kad užsitikrintų dujų ir šilumos tiekimą. Paskutinę dieną supratę, kad nieko nepasieks, iš nevilties sprogdino dujotiekį ir už fronto linijos.
Ar derybas Minske tikrai laimėjo Kremlius?
Lietuvoje netrūksta tvirtinančių, kad derybas „Minskas 2“ laimėjo V.Putinas ir separatistai. Bet asmenys, kurie taip sako, nesupranta vietos geopolitikos detalių, separatistų pažeidžiamumo ir Ukrainos galimybių jiems diktuoti sąlygas.
Kad suvoktume visus vietos geopolitikos veiksnius, būtina atkreipti dėmesį ir į oligarchų interesus. Paminėsiu tik vieną faktą. Pavyzdžiui, garsus Ukrainos oligarchas Rinatas Achmetovas, karui prasidėjus persikėlęs gyventi į Kijevą, o savo futbolo klubą Donecko „Šachtar“ dabar įkurdinęs Lvove, turi daug nuosavybės ir toliau tiek separatistų, tiek Ukrainos valdžios kontroliuojamoje teritorijoje už fronto linijos.
Kalbant apie šilumos ūkį, separatistų valdomose žemėse jis turi 2-ąją Zugreso šiluminę elektrinę į rytus nuo Donecko, o Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje dar dvi: Ščastios miestelyje prie Luhansko ir Kurachovskajos už Donecko oro uosto. Ir šachtų turi abiejose pusėse. Jo, kaip verslininko, interesas – kad jo nuosavybė nebūtų sugriauta, nesunaikinta, ir jis pasirūpino, kad būtų kam ją kontroliuoti.
Todėl ne tik taikiems gyventojams Donbase, bet ir oligarchams ar mažesniems verslininkams labai svarbu, kad regione įsivyrautų taika. Tokiu atveju ir jie patirtų daug mažiau nuostolių, o kaip susitarti, kai tarp dviejų valdžių bus taika Kijeve ir vadinamosiose Donecko bei Luhansko „liaudies respublikose“, jie tikrai ras būdų. Ir nežinia, ar jiems taip svarbu, kurioje pusėje bus jų nuosavybėje esančios gamyklos bei šachtos.
Bet yra oligarchų, kuriems tai labai svarbus klausimas. Juk Donbaso teritorija buvo Regionų partijos ir komunistų valdoma teritorija. Dalis jų liko Ukrainoje, bet kiti pabėgo į Rusiją. Tiems, kurie dabar slapstosi nuo Ukrainos teisingumo Rusijoje, yra labai svarbu, kad kuo daugiau regionų Donbase kontroliuotų separatistai, o jie per Rusiją sugebėtų susigrąžinti jų valdymą. Gali būti, kad paskelbus paliaubas šie asmenys dar sukels ne vieną provokaciją, kad susigrąžintų savo nuosavybę.
Jau iš keleto čia aptartų situacijos fragmentų, kurių visų ir nesurašysi, manau, galima suprasti, kad pastarųjų dienų mūšiai prie Debalcevės, Donecko oro uosto ir į šiaurę nuo Luhansko, Ščastios link, prie Mariupolio buvo ir vietinė geopolitika.
Bet, aišku, visa tai glaudžiai persipynė su didžiąja geopolitika. Nebūtų Rusija separatistams tiekusi ginkluotės ir karo technikos, nebūtų suviliotų žmonių „Rusijos pasaulio“ idėja, per prievartą atsiųstų karių kontraktininkų iš įvairių Rusijos regionų, Ramzano Kadyrovo deleguotų čečėnų, kitų V.Putinui lojalių kovotojų iš Kaukazo, kazokų, abi „liaudies respublikos“ jau būtų pralaimėjusios. Ukraina kariauja ne tik su separatistais. Ir Debalcevėje prisidengę separatistais kaunasi Rusijos kariai.
Labai svarbu, kad paskelbus paliaubas jų laikytųsi ir Ukrainos savanorių batalionai, junginiai, kuriuose įtaką turi „Dešinysis sektorius“ ir Dmitrijus Jarošas. Bet girdėdami kai kuriose šalyse už Ukrainos ribų teiginius, kad „Minskas 2“ buvo Ukrainos išdavystė, jie pareiškė, kad gali nesilaikyti paliaubų, o tai būtų naudinga Rusijai ir separatistams.
O pati Rusija turi labai aiškius geopolitinius tikslus regione: parklupdyti ant kelių Ukrainą ir tapti Rytų Europoje Hegemone. Kad tai pasiektų, jai reikia sumušti Ukrainos kariuomenę, pasėti sumaištį Ukrainos viduje, išsekinti ekonomiškai ir moraliai Ukrainos valstybę. Šiems tikslams įgyvendinti naudojamasi ir vietos geopolitika. Bet turėtume pripažinti – kol kas V.Putino Rusija nė vieno iš šių tikslų dar nepasiekė.
