Pradėkime štai nuo ko. Minimas veikėjas yra įsteigęs ir Lenkijoje įregistravęs tinklaraštį, Jo tituliniame puslapyje parašyta: „Let‘s just be friends“.
Kas gi prieš? Žemiau: „Inna Wileńszczyzna jest możliwa“ („Vilnija gali būti kitokia“). Tinklaraščio autorius, galbūt, turi mintyje, kad įvairių konfliktų draskoma Vilnija (lenk. Wileńszczyzna) galėtų būti ir kitokia: draugišku lietuvių ir lenkų gyvenamu regionu, pripažįstančiu politines realijas ir europietiškas titulinės tautos ir tautinių mažumų sugyvenimo normas. Galėtų būti, jeigu nebūtų tautinio kiršinimo ir nebūtų dalykų išsigalvojimo. Deja, deja...
Naujausiame savo tinklaraščio straipsnyje „60/40 do lamusa“ („60/40 į podėlį“) Aleksandr Radčenko (dar yra jo brolis Antoni, bet šiame straipsnyje kalbėsime tik apie Aleksandrą) informuoja, iš esmės džiaugiasi, kad Estijoje sunkiai sekasi tautinių mažumų švietimo reforma, įvedus 60 proc. dalykų dėstymą estiškai, 40 proc. – mažumų kalba. A.Radčenko nuomone tai labai blogas švietimo būdas, siekti tokių proporcijų Lietuvoje esą nereikėtų, nes čia galima gyventi ir be tų procentų.
Lietuvos tautinių mažumų mokyklose, anot A.Radčenkos – „laimei“, tik keletas dalykų dėstomi lietuviškai, tačiau be jokio sąžinės graužimo pripažįsta, kad net ir šio kuklaus, palyginti su Estija ir Latvija, mūsų Švietimo ministerijos reikalavimo dauguma lenkiškų mokyklų nesilaiko. Tokiu būdu, Vyriausybės kanceliarijos darbuotojas ramiausiai stebi, o gal ir džiaugiasi, kad mažumų mokyklos spjauna į Lietuvos ministerijos reikalavimą, taigi propaguoja teisinį nihilizmą. Nieko sau teisininkas!
Nemažesnį A.Radčenkos džiaugsmą kelia ir tai, kad šį kartą jau Lietuvai esą nepasisekė su lietuvių kalbos brandos egzamino suvienodinimu. Jo aiškinimu, lietuvių mokyklose šį egzaminą sėkmingai išlaikė 88,4 proc. mokinių, o mažumų mokyklose „vos“ 83,7 proc.
Tai esą parodo, kad Lietuvos „reformatoriams“ buvo svarbiau tik suvienodinti egzaminą, o ne geriau išmokyti lietuvių kalbos mažumų mokyklose. Blogesni lenkų moksleivių pažymiai nesutrukdo ponui Radčenko čia pat tvirtinti, kad „sunku įsivaizduoti Lietuvos lenką, nemokantį lietuviškai“. Keista Vyriausybės teisininko logika.
A.Radčenko savo straipsnyje tvirtina, kad Lietuvos valstybė neremia lenkų spaudos, todėl ji tradiciškai (įdomu, kodėl tradiciškai?) linksta prie rusų kalbos ir kultūros. Gaila, šis Lietuvos valstybės kritikas nepaskambino į „Znad Wilii“ ar „Kurier Wilenski“ redakcijas ir nepaklausė, ar jie gauna Spaudos fondo paramą?
Gavęs teigiamą atsakymą, o taip iš tikrųjų ir yra, A.Radčenko turėtų viešai savo valstybės atsiprašyti už melą. Bet tai jau virš aukšto Vyriausybės valdininko mentaliteto ribos... O jeigu pažiūrėtume iš teisinės pusės, toks melagingas tvirtinimas, kad lietuviška spauda gauna valstybės paramą, o lenkų – ne, yra ne kas kita, kaip tautinės neapykantos kurstymas. Teisininkas Radčenko (tiesa, jo diplomas lenkiškas) turėtų žinoti, kas gresia už tokius veiksmus.
O jei grįžtume arčiau realaus gyvenimo vaizdelių, tai tektų paminėti, kad Šalčininkuose niekas tiesiog nenori skaityti tos lenkiškos spaudos, sumanius ją leisti, čia atsirado vos penki lenkiško laikraščio prenumeratoriai, todėl rajono laikraštis jau daugelį metų leidžiamas tik lietuviškai ir rusiškai. Negi dėl to irgi Lietuva kalta?
A.Radčenko savo straipsnyje su dideliu pavydu praneša apie kitą savo atradimą: Estijos ir Latvijos rusai turi „stiprų užnugarį“ – dosnią Rusijos finansinę pagalbą, „nesuskaičiuojamą“ skaičių televizijos ir radijo stočių, laikraščių, interneto portalų, kultūros renginių rusų kalba. „Žodžiu, turi viską, ko neturi (ar beveik neturi) Lietuvos lenkai“. Kiltų mintis, tai kodėl Lietuvos lenkai nesikreipia į tą dosniąją Rusiją prašydami paramos, o gal jau kreipiasi? Valdemaro Tomaševskio nuolatinės pagyros Rusijai siūlytų teigiamą atsakymą.
Jis nejučiomis pripažįsta, kad Estijos ir Latvijos rusų tautinės mažumos yra įsitvirtinusi tų šalių gyvenimo realybė, todėl, anot jo, net uždarius rusiškas mokyklas vietos rusai išlaikys savo tautinį tapatumą labai ilgai.
Kas kita Lietuvoje, tvirtina autorius, jei čia neliks lenkiškų mokyklų, tai lenkiškumas („polskość) išnyks per dvi-tris kartas. Tuomet peršasi abejonė, gal tas lenkiškumas nėra mūsų krašto realybė, o tik dirbtinai forsuojamas reiškinys? Radčenko į šį klausimą, aišku, neatsako.
Estijoje ir Latvijoje naudojamas procentines kalbų vartojimo mažumų mokyklose proporcijas Radčenko vadina atitrūkusiomis nuo realybės. Integracijos politikai esą yra svarbiau ne proporcijų aritmetika, bet estų, latvių ar lietuvių kalbų patrauklumas, kad tautinės mažumos jaustųsi integralia visuomenės dalimi, kad būtų lojaliais piliečiais valstybės, kuri rūpinasi jų kalba, kultūra, etniniu tapatumu. Gražūs žodžiai, bet kaip tik tas Lietuvos lenkų mažumos lojalumas kažkodėl ir užkliūna, kai, pvz., reikia vykdyti Lietuvos įstatymus ar Švietimo ministerijos teisės aktus.
Tarsi arbitras A.Radčenko aiškina, kad nors Estijos ar Latvijos mažumų mokyklose taikoma 60/40 proporcija, jų abiturientai vis tiek nemoka valstybinės kalbos, o štai Lietuvoje tinklaraščio autorius ir jo bendraamžiai baigė mokyklas, kuriose lietuvių kalbos buvo tik tarsi vaistams, ir visi lietuviškai moka. Tai gal tuomet iš viso tos lietuvių kalbos nereikia mokyklose mokyti, vaistams paprašyti užteks kiek moka...
Integracijos politikos tikslą A.Radčenko pristato pagal jo perpasakotą anekdotą: „Vyksta Lietuvos-Rusijos karas. Viename apkase sėdi trys Lietuvos patriotai: Pogrebnojus, Koršunovas ir Mamontovas“, suprask, rusų kilmės lietuviai kariauja už Lietuvą prieš Rusiją. Užuomina aiški, bet yra ir kitokių aprašytų scenų, pvz., iš pernai vykusio Lietuvos lenkų tautinės mažumos tyrimo: „Sakot, kad čia jūsų namai – Lietuva, bet jei kiltų karas, tai, greičiausiai, į lenkų pusę stotumėte. – Jei tarp Lietuvos ir Lenkijos, tai taip, bet jei Lietuva su kažkuom tai kitu, tai, aišku, kad už Lietuvą“. Taigi Lietuvos-Lenkijos fronte tokia kaip dabar integracija sugriūtų jau pirmąją karo minutę.
O dabar Radčenko visame gražume: „Per 25 nepriklausomybės metus nesukūrėme strategijos, kuri apimtų [tautinių mažumų] švietimą, kalbines teises, antidiskriminacinių įstatymų leidybą, istorinę politiką“. Jeigu tai tiesa (juk kalba vyriausybės atstovas), tai tuomet Lietuvoje su tautinių mažumų politika yra visiškas krachas. Šias savo auksines mintis, pvz., apie diskriminaciją, Vyriausybės atstovas kartoja, matyt, ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje ar dar toliau. Tuomet mūsų kaimynų šalyje, tikėdami tuo mūsų atstovu, apie Lietuvos lenkų pragarą jau kalba visu balsu ir kiekvieną dieną.
Pono A.Radčenkos tiesioginis darbas Vyriausybėje yra kontroliuoti įstatymų leidybą, t.y., vertinti, ar Vyriausybei pateikiami teisės aktų projektai atitinka LR Konstituciją, įstatymus, ES teisės aktus. Aukščiau pateikti samprotavimai rodo, kad problemų jis įžiūri antidiskriminacinių įstatymų leidyboje.
Bet jeigu reikia tokių įstatymų, reiškia, kad kažkur turi būti ir jų objektas – pati diskriminacija. Deja, nė vieno jos pavyzdžio jis nepateikia. Todėl, kad jokios tautinių mažumų diskriminacijos Lietuvoje nėra. Tai su kuo kovoja ponas A.Radčenko, taip išeina, kad su savo paties, o gal paslaugių patarėjų sugalvotais vėjo malūnais? Lengvas, savo šalį niekinantis ir gerai apmokamas darbas. Ir be jokios atsakomybės.
