Vieni mano, kad vaikus iš blogų tėvų galima atimti, jei jie nesugeba elgtis taip, kaip numato įstatymai.
Kiti mano, kad atimti gal ir galima, tačiau nesutinka dėl perdavimo gėjų poroms.
Kodėl, sako susirūpinę piliečiai, mūsų vaikus turi auginti gėjai Norvegijoje, kai mes turime savų gėjų porų Lietuvoje, kurios laukia nesulaukia, kada galės įsivaikinti bamblius? Klausimas prasmingas.
Treti pabrėžia, kad jei norvegai atiminėja vaikus, kurie dar nepilnamečiai ir už nieką neatsako, tai lyg ir gydo simptomą, o ne tikrąją ligą. Protingiau būtų ne vaikus iš tėvų atimti, o tėvus iš vaikų paimti ir išvežti kur nors į fjordus. Ir tada visiems bus rami galva.
Matote, kaip galima sugalvoti kiekvienos problemos sprendimą, jei mąstai ne taip, kaip visi. Tik dažniausiai mano sprendimų niekas nenori klausytis, gal todėl ir problemos nėra sprendžiamos taip greitai, kaip reikėtų.
Nejuokaudamas pasakysiu tiesiai: aš supratau, kaip nustatyti, ar problema rimta, ar, atvirkščiai, niekinė. Žinoma, Norvegijos atveju būtų galima remtis statistika apie vaikų atėmimą iš lietuvių – iš jos aiškiai matyti, kad jokios ypatingos bėdos ten nėra, tik keli pavieniai atvejai. Tačiau aš turiu universalų sprendimo būdą.
Tai lyg testas, kuris tiksliai parodys, dėl ko apsimoka sielotis ir nerimauti, o dėl ko – ne.
Paaiškinsiu. Iškilus problemai kruopščiai pažiūrėkite, kas yra tie žmonės, kurie garsiausiai skambina varpais ir sako, kad tylėti nebegalima.
Jei tai bus tie patys, kurie su garsiakalbiais būriavosi Klonio gatvėje, rašė eiles apie mergaitę, tetą Neringą, juoduosius melo skvernus ir kruviną policijos leteną, greičiausiai tai niekinė problema.
Mano metodas nebūtų mokslinis, jei tikrintume tik vieną kriterijų.
Tada pasižiūrėkite į naujosios problemos garsintojų poziciją kitais klausimais, iškilusiais praeityje.
Geriausiai tinka (čia pateikiu ne chronologine, o horoskopų tvarka) šie kriterijai: skalūnų dujos, žemės pardavimas užsieniečiams, „Lietuvos telekomo“ pardavimas suomiams, o gal švedams, „Mažeikių naftos“ privatizavimas, skiepų pavojus vaikučiams, skonio stiprikliai, I.Rinau kova su beširdžiais teismais, antibiotikai, didelių prekybos centrų įsigalėjimas ir Lietuvos narystė ES. Jei iš šių dešimties temų bent penkios buvo įvardijamos kaip sąmokslo dalis, abejonių jau nėra.
Dar pasižiūrėkite, kaip dažnai yra minimas žodis „valdžiažmogiai“ ir tokios frazės kaip „ranka ranką plauna“, „iš to yra kas labai gerai užsidirba“ ir „kažkodėl apie tai visi tyli“. Pastaroji frazė turi greičiau simbolinę prasmę, maždaug kaip giminaitės raginimas: „Valgyk, kodėl tu nieko nevalgai?“ Ji nereiškia, kad žmogus nieko nevalgo, ji reiškia tik tiek, kad realybė niekam nerūpi.
Paskutinis patikrinimas visiškai paprastas: paklauskite tų žmonių, kurie skalambija apie naujai išgalvotą pseudoproblemą (šiuo atveju apie Norvegijoje siautėjančius žmogėdras su aplankais rankose), kokia jų nuomonė apie JAV, Rusiją ir Ukrainą.
Garantuotai išgirsite tokią nuomonę, kad ant jos liks užrišti geltoną-juodą kolorado juostelę ir ištransliuoti per kokį nors propagandinį Maskvos kanalą.
Tai ne sutapimas. Beveik visi rezonansiniai šaršalai, nutaikyti lengvatikiams isterikams, yra propagandinio karo ir destabilizavimo dalis.
Savo šalį įsivaizduojantys kaip valdžios šėtonų užvaldytą blogio teritoriją yra naudingiausi priešo pakalikai. Ir tie žmonės bus pirmieji, kurie išduos savo šalį, jei bus tokia situacija, kai už ją kas nors pasiūlys sidabrinių monetų kaip Judui.
Todėl nesijuokite iš patvorinių ir violetinių kliedesių apie Norvegiją, kaip iš naujos pasakos naivuoliams. Tie, kurie eskaluoja šias pasakas ir įpučia nuodingų, dvokiančių liepsnų, labai gerai žino, ką daro. Mes prisiminsime visų jų vardus.
