Skaidrus ambasadorių keitimas – viena amžinųjų šalies diplomatinės tarnybos temų. Apie tai metų metus kalbama ir beveik nieko nedaroma.
O kam ką nors daryti? Juk ambasadorių kėdės itin šiltos, kaip dovanas artimiausiems ir patikimiausiems jas noriai skirsto valstybės galingieji. Tarp jų – ir prezidentė.
Tad nieko keista, kad dabartiniai valdantieji, net sulaukę privilegijuotųjų ambasadorių kirčių, tik pašūkauja už uždarų durų ir nutyla.
Nors už kai kurių tų diplomatų driekiasi konservatorių šešėlis, valdžios atstovų pyktis ir drąsa greitai išgaruoja, nes tuos ambasadorius dengia ir kieta D.Grybauskaitės ranka.
Neatlieka elementarių pareigų
Praėjusių metų pabaigoje Seimo užkulisiuose kilo nemažas triukšmas dėl Lietuvos ambasadorės Italijoje Jolantos Balčiūnienės akibrokšto, kai į Romą nuvyko delegacija, kurioje buvo Seimo vicepirmininkai „darbietis“ Vydas Gedvilas ir socialdemokratas Gediminas Kirkilas.
Lietuvos politikai dalyvavo Europos Sąjungos šalių parlamentų Europos reikalų komitetų pirmininkų konferencijoje. Tačiau per kelias vizito dienas jie nesulaukė jokio ambasados dėmesio.
J.Balčiūnienė parlamentarams paskambino telefonu tik baigiantis vizitui ir pakvietė juos vakarienės, tačiau jie įsižeidę atsisakė.
Grįžęs namo V.Gedvilas pakėlė triukšmą Seimo Užsienio reikalų komiteto posėdyje. Seimo vicepirmininkas teiravosi, ar Lietuva turi ambasadą Italijoje ir ar ambasadorė nėra politiškai angažuota.
Tiesa, teigiama, jog J.Balčiūnienė supykusiems valdantiesiems nusiuntė atsiprašymo ir pasiaiškinimo laiškus.
Priminė ir Prancūziją
Vis dėlto V.Gedvilas žadėjo nenurimti ir remti prie sienos socialdemokratų užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių, kad jis imtųsi veiksmų, jog tokie diplomatų akibrokštai nepasikartotų.
„Darbietis“ priminė, jog ši ambasadorė jį panašiai ignoravo ir tuomet, kai jis dar būdamas Seimo pirmininkas lankėsi Prancūzijoje.
Peršoko iš posto į postą
J.Balčiūnienė – Vytauto Landsbergio lizdo augintinė. Ji savo karjerą pradėjo dešiniųjų patriarcho komandoje, kai jis vadovavo Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui, buvo V.Landsbergio patarėja, kai jis buvo Seimo pirmininkas 1996–2000 metais.
Negana to, V.Landsbergis didelę įtaką turi ir D.Grybauskaitei.
Apie įtakingus ambasadorės globėjus politikos užkulisiuose buvo prabilta, kai J.Balčiūnienė pernai buvo paskirta ambasadore Italijoje. Į šį postą peršoko tiesiai iš ambasadoriaus Prancūzijoje kėdės, kurioje sėdėjo apie penkerius metus.
Mat vienoje šalyje atstovavęs diplomatas dažniausiai tam tikram laikui grįžta į Lietuvą, kur naujo paskyrimo laukia dirbdamas po Užsienio reikalų ministerijos stogu ar jos deleguotas į kitas institucijas.
Tokios pertraukos motyvas – diplomatai neturi atitrūkti nuo Lietuvos gyvenimo pulso, taip pat pernelyg neužsisėdėti šiltose kėdėse svetur.
Atvejai, kai ambasadoriai iš vienos atstovybės vadovo posto keliauja tiesiai į kitą, laikomi išimtimi ir aiškiu ženklu, kad jie yra nusipelnę politikų, turinčių įtaką jų paskyrimams, malonės.
Globotinių – ne viena
Tokie sėkmingos karjeros vingiai kaip J.Balčiūnienės nėra vieninteliai. Sutapimas: pastaraisiais metais tokia sėkmė lydėjo arba su dešiniaisiais, arba su Prezidentūra siejamus žmones.
Pavyzdžiui, pernai pasisekė ir kitai V.Landsbergio augintinei – buvusiai Seimo pirmininko patarėjai Loretai Zakarevičienei. Ji užsienio reikalų sistemoje buvo įdarbinta pačioje dešiniųjų 1996–2000 metų kadencijos pabaigoje.
Iš ambasadoriaus Lenkijoje posto L.Zakarevičienė buvo perkelta vadovauti Lietuvos ambasadai Austrijoje.
Taip pat ambasadoriaus Slovėnijoje portfelį į Lietuvos atstovo Norvegijoje regalijas iš karto iškeitė Izolda Bričkovskienė. Ją diplomatai vadina pačios prezidentės globotine.
Todėl, matyt, nieko nuostabaus, jog iš Prezidentūros nepasigirdo jokio garsesnio nerimo signalo net kilus skandalui dėl Norvegijoje iš lietuvių atimamų vaikų. Juolab kad ten įsikūrę mūsų tautiečiai pirštu baksnoja į Lietuvos ambasadą Osle, kuri nepakankamai gina savo piliečius.
Dešinieji kėlė triukšmą
Galbūt siekiant skaidrumo reikėtų diplomatų keitimą griežčiau ir aiškiau reglamentuoti įstatymais?
Beje, prieš kelerius metus apie tai garsiai šaukė tada valdžioje buvę konservatoriai.
Tuometis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis aiškino, kad iš vieno ambasadoriaus posto į kitą tiesiai šokinėjantys ar vienoje vietoje ilgai užsisėdintys diplomatai – negera ir neskaidri praktika.
Todėl politikas siūlė įstatymuose numatyti, kad viename poste ambasadorius gali dirbti ne ilgiau kaip penkerius metus, o iš karto jį perkelti prie kitos ambasados vairo galima ne ilgiau nei trejiems metams. Po to jis bet kokiu atveju privalo grįžti namo.
Ką slepia „paprastai“?
Įstatymai šiuo metu numato, kad diplomatas „paprastai“ 3 metams paskiriamas dirbti Lietuvos atstovybėje užsienyje, po to „paprastai“ 3 metus praleidžia Lietuvoje.
Jis gali būti iš karto skiriamas į kitą atstovybę, tačiau bendras nepertraukiamo darbo dviejose atstovybėse laikotarpis negali būti ilgesnis kaip šešeri metai.
Tačiau šią savaitę „Lietuvos ryto“ pakalbintas A.Ažubalis jau teigė esąs patenkintas, kaip įstatymai reglamentuoja diplomatų rotaciją. Pasak jo, tai garantuoja pakankamą skaidrumą.
