Lankytojų čia laukia ne tik išsami informacija, bet ir konsultacijos su mokymo įstaigų specialistais, su karjeros specialistais, psichologais, jau studijuojančiųjų nuomonės ir praktiški patarimai, diskusijos, seminarai, paskaitos.
Šiemet parodos rengėjai gali pasigirti didžiausiais skaičiais per visą savo istoriją: dalyvių skaičius 220 (pernai 193), plotas – 11500 kv.m. (pernai 11 100 kv.m.), renginių skaičius – 200 (pernai 172).
Paroda „Studijos“ kasmet pasipildo naujomis teminėmis erdvėmis, naujais renginiais. Šiemet parodos renginiuose dalyvaus nemažai garsių žmonių, kurie su jaunimu dalysis savo patirtimi, įžvalgomis. Tai – režisierius Gytis Padegimas, muzikantas ir žurnalistas Arnoldas Lukošius, aktorės Virginija Kochanskytė, Kristina Kazlauskaitė, Eglė Jackaitė, režisierius, TV laidų vedėjas Raimondas Paškevičius, VU profesorius Alfredas Bumblauskas, politologas Lauras Bielinis ir kiti.
Parodoje dalyvausiantys aktorė, UNICEF Lietuva geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė, Klaipėdos universiteto profesorius, režisierius Gytis Padegimas pasakoja, kaip jie pasirinko profesiją, ką pataria tik baigusiajam mokyklą ir kaip šiukštu neleido elgtis tėvams.
Kalbino Gabija Vitkevičiūtė.
- Dabar daug diskutuojama, esą diplomas mažai lemia, yra specialybių, kurių atstovų ir taip trūksta – jiems siūloma didelė alga ir nereikia išsilavinimo. Kaip manote, ar žmogaus gyvenime išsilavinimas yra lemtingas, o gal tiesiog tam tikros charakterio savybės yra daug svarbiau?
V. K. Taip, be jokios abejonės, išsilavinimas lemia daug. Juk jei gyvensi miške, tarp žvėrių, tai toks ir bus tavo išsiauklėjimas ir išsilavinimas. O jau nekalbant, kad asmenybei universitetinis, humanitarinis išsimokslinimas sukuria bendrą supratimą apie žmogų, pasaulį, vertybes ir pasiekimus, apie tai, kad kol žmonija gyvuoja, visko kiek esame pasiekę – vadinasi, mokslai duoda ir platų akiratį, ir suteikia specialybę. Juk jei nieko nesimokai, tai nieko ir nemoki.
G. P. Jei visais laikais buvo manoma, kad kuo daugiau žmogus išsilavinęs, tuo jis gali daugiau duoti, tai kodėl tada šiais laikais mes net keliame tokius klausimus? Ar tik mes nesiritame žemyn? Kuo daugiau žino, moka, tuo daugiau jis gali pritaikyti profesinėje veikloje ir plačiau aprėpti gyvenimą, kasdien patirti nuostabių dalykų ir suvokti, kad gyvenimas – tai nenusibostantis ir nesibaigiantis nuotykis.
- Kaip Jūs pasirinkote profesiją? Kas sprendimui padarė įtaką? Ko klausėte – proto ar širdies?
V.K. Toks sudėtingas ir vingiuotas mano kelias. Aš – Kauno pakraščio, priemiesčio vaikas, todėl aplinkoje buvo daugiau žemės ūkio ir kitokių paprastų darbų. Man mokykla davė labai daug žinių ir, galvojant apie ateitį, aš visada mąsčiau, kaip norėčiau gyventi. Mokykloje skatina jauną žmogų formuluoti klausimą „kuo gi aš noriu būti?“.
Mano nuostabi mama leido rinktis. Koks tas universiteto gyvenimas gali būti įdomus, sprendžiau iš savo senelio nuomininkų – tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabartinio Kauno technologijos universiteto) architektūros studentų. Jie buvo jauni, nuostabūs žmonės, kurie piešė, dainavo, kūrė.
Taip po aštuonerių klasių ir aš įstojau į Kauno politechnikumą. Mokiausi lengvai ir labai gerai. Įdomiai laiką leidome ir po paskaitų – šokių būreliai, estradiniai orkestrai, dramos veikla. Tada ši veikla man pačiai tarytum sakė: čia man smagu, čia gerai jaučiuosi. Galutinis sprendimas buvo mano kurso vadovo klausimas: „Ar tau tikrai patinka šokti? Jei taip, tai eik ir šok, bus kam statyti ir be tavęs“.
Man visą gyvenimą sekėsi dėl mokytojų. Jei ieškai, tai atsiranda, bet jei mokinys neieško, tai jis nėra pasirengęs. Aš troškau įdomių žmonių ir už susitikimus dėkinga esu likimui. Ir tada jau įstojau į aktorinio meistriškumo specialybę dabartinėje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Tačiau kad kelią pradėjau Kauno politechnikume, džiaugiuosi – ten romantiška svajoklė mergaitė susidūrė su logika, matematika, o tai mane mokė spręsti uždavinius. Juk jei moki spręsti matematikos, tai gali tikėtis, kad ir gyvenimo uždavinius išspręsi.
G. P. Aš nuo vaikystės žavėjausi teatru ir istorija. Kauno „Aušros“ gimnazijos mokytojas Kalėda mus vedžiojo į spektaklius, kreipė meno linkme. Namuose lėlėms užrašydavau operų solistų vardus (mane įkvėpdavo žymi solistė Irena Žukaitė – mano mamos teta).
Mano tėtis jau prieš baigiant studijas darė lyg ir testą – lyg netyčia vis organizuodavo susitikimus su režisieriais ir aktoriais, kad parodytų, koks tas darbas sunkus, baisus ir sudėtingas. Tačiau pamatęs, kad tas klumpes su malonumu sunešiojau, pasakė – jei jau nori į pragarą, tai jok ant gero arklio. Ir išsiuntė studijuoti į Maskvą.
Dabar jį suprantu, mat visa mano šeima (mama ir tėtis) – medikai (net ir mano brolis, jo žmona, sūnėnas). Taigi man darė bandymus, bet nediktavo. Todėl sakau – neklausykite savo tėvų! Aš jau mačiau daug pavyzdžių, kai esą prestižines profesijas užimantys žmonės visa savo esybe demonstruoja: „Nemoku skaityt, nemoku rašyt, o mane nori karalium statyt“. Ne savo vietoje būti – didelė nelaimė.
- Ką labiau patartumėte jaunam žmogui – iškart po abitūros egzaminų ieškoti ir rasti savo profesiją ar atsitraukti, palaukti, pakeliauti, bandyti suprasti save ir aplinką, kad sprendimas būtų tikrai tikras?
V. K. Jei degi noru keliauti, tai keliauk, bet turi labai atsakingai tartis su tėvais ir artimaisiais, kad ta tavo teisė reikštis būtų pagrįsta. Svarbu laisvė su atsakomybe, teisė su pareiga – tai turi būti suderinta. Verčiau, sakyčiau, eik į tą mokslo erdvę, kuri tau artima, ir tada jau šioje erdvėje pažįstant įvairius dalykus išsiaiškinsi, kas tau labiausiai patiks. Juk tada galėsi keisti ir studijų programą, galbūt lankyti papildomą fakultatyvą, praplėsti požiūrį magistro studijomis.
Tavo žinojimas taip ir suras vietą pasaulyje. O jei nutolsi, tai gali įsimylėti, tapti meilės užvaldytas ar užvaldyta, bet paskui atsiras pareiga šeimai ar vaikeliui, tai ar sugebėsi suderinti? Mano patarimas – skaičiuoti laiką. Turite aktyviai ieškoti savęs.
Mykolas Kleopas Oginskis savo 14 metų sūnui jau labai aiškiai formulavo tikslus, sakydamas, „vaikeli mano, tu palieki tėvų namus, todėl teks pamąstyti, kaip gyvensi ir koks bus tavo gyvenimo tikslas. Išmokti galima visko, bet svarbiausia – pažinti save.“
G. P. Man nei vienas, nei kitas variantas netinka ir nepatinka. O kam tada skirta mokykla? Juk, regis, kad tai tik durniaus voliojimas! Visas sėdėjimas prie kompiuterių, visos literatūros studijos, dramos rateliai – tai kam jie tada? Juk čia metas „keliauti“ – per žmonijos patirtį, per save, savo ieškojimus ir kitų patarimus. Čia, mokykloje, turi susivokti, kam skirtas esi, kam savo aplinkoje, šeimoje daugiausiai gėrio sukursi. Po abitūros egzaminų – rinktis ir galvoti jau per vėlu.
– Su kokiu tikslu atvyksite į parodą „Studijos 2015“?
V. K. Mano tema – humanizmas ir savanorystė. Esu UNICEF Lietuva geros valios ambasadorė. Atvažiuosiu atsakyti į klausimus. Juk įdomu, kaip humanitarinių studijų pagalba galime dalyvauti šeimos, tautos, universiteto gyvenime? Kaip mes patys per humanizmą kuriame bendruomenės gyvenimą, ką duoda humanitarinis išsilavinimas? Juk ne vien teisingai kablelius padėti, literatūrą išmokti ir suvokti, kalbas pažinti, bet ir kaip tas humanizmas tave įvardija, pasaulio kultūrai atveria ir tave kuria.
G. P. Visų svarbiausia tai kūrybiškumo skatinimas. Kūdikis ar vaikas, jis turi pats surasti pasaulį, jam nediktuojant ir pirštu nerodant. Tėvų tai netgi ne klaida, o nuodėmė – bandyti nurodinėti. Paskui ir dirbame su gydytoju, kuris svajojo tapti kelionių gidu arba atvirkščiai. Aš savo kūrybinėse dirbtuvėse ir klausiu: tai jei tas tavo darbas yra vergovė, tai kas iš to – kad jei turi pinigų, juk neturi noro, laimės, nuotaikos, tai esi atbukęs.
Laimingas tik tas, kuris yra savo vietoje. Hobis nesiskiria nuo profesijos, toks žmogus dirbdamas kuria, o ilsėdamasis jau galvoja apie darbą, kūrybą. Todėl manau, kad reikia skatinti savarankiškumą ir kūrybiškumą, kad jaunas žmogus, kaip šuo eidamas karštais pėdsakais, rastų savo gyvenimo liniją, o ne pateisintų tai, kas jo tėvams kažkada nepavyko.
