Šis vyras ne kartą minimas ir Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnybos „Bernevernet“ darbuotojų raštuose. Jam buvo bandoma prikišti seksualinį priekabiavimą. Kartą, pagal Norvegijos darbuotojus, buvo aptiktas „su kvapeliu“, kai atvyko paimti berniuko iš mokyklos. Pateikta ir daugiau panašių įtarimų.
Ramutis po mamos Gražinos buvo antras žmogus, kuris daugiausia būdavo su berniuku ir dažnai jį prižiūrėdavo.
– Kaip nusprendėte, kad berniuką reikėtų parsivežti į Lietuvą jį savavališkai paėmus mamos ir vaiko pasimatymo metu?
– Turėjau Gabrieliaus pasą, visus reikalingus Lietuvos Respublikos įgaliojimus. Pats greitai sumąsčiau, kad reikia vaiką taip išsivežti, nes teisiniu keliu nieko Norvegijoje nepasieksime.
Beveik metus vis buvo atidedami teismai, niekas nejudėjo į gerąją pusę. Todėl mačiau tik tokią išeitį.
– Kaip berniukas jautėsi, ką kalbėjo kai jūs jį paėmėte?
– Iš pradžių jis buvo labai nekalbus ir užsidaręs. Kai pamatė mane, labai nustebo. Jam pasakiau, kad važiuojame namo. Nereikėjo net už rankos paimti, berniukas iš karto linksmas bėgo kartu su manimi.
Jis nieko manęs neklausinėjo. Iškart šoko į mašiną. Jam net nekilo blogų minčių ar abejonių. Vaikas buvo manęs išsiilgęs.
– Kas jus sustabdė Švedijoje, kaip tai įvyko?
– Mus sustabdė Stokholmo kelte. Atėjo du Švedijos policijos pareigūnai ir vaiko teisių atstovai. Jie paaiškino, kad gavo skundą iš Norvegijos dėl pagrobto vaiko, todėl mus ir sustabdė. Aš jiems pasakiau, kad tai netiesa, nes turiu visus reikalingus vaiko dokumentus ir teisiškai galiu jį pasiimti.
Švedijos pareigūnai mus nuvedė į atskirą kambarį. Tuomet jie skambinėjo, aiškinosi, mes ramiai laukėme. Vėliau liepė berniukui gražiai pasakyti, jog jis turės keliauti su Švedijos pareigūnais. Taip jam ir pasakiau, kad nebegalėsime plaukti su laivu ir jis turės eiti su dėdėmis. Berniukas buvo labai sutrikęs ir nesuprato, kodėl nebegalime plaukti. Vaikas nesipriešino, nesidraskė, tačiau mačiau, kad buvo sunerimęs.
Švedijos pareigūnai apie mane ir berniuką turėjo pranešti Lietuvos ambasadai, tačiau to nepadarė. Jie neleido ir man pranešti. Esame Lietuvos piliečiai, bet jiems nerūpėjo, kad sužinotų Lietuvos atstovai.
– Ką pareigūnai dar sakė, kur jūs ir vaikas keliausite toliau?
– Jie pasakė, kad berniukas važiuos į vaiko teisių apsaugos instituciją Stokholme. Aš turėjau keliauti į policijos komisariatą, kur viską išsiaiškinsime.
Jie iškart manęs negalėjo apklausti, nes negavo advokato. Surado tik vertėją. Aš vertėjui pasakiau, kad be advokato nekalbėsiu. Tik kitą dieną pavyko surasti advokatą ir mane apklausti. Pakalbėjome apie valandą, ir iškart mane paleido.
– Ar Norvegijos pusė jums nėra pateikusi įtarimų?
– Jei būtų pateikti įtarimai, jie turėjo mane sulaikyti. Vadinasi, aš jokių įstatymų nepažeidžiau, nes turėjau visus dokumentus, ir jie iškart mane paleido. Manau, kad jiems aš nerūpėjau. Jiems reikėjo vaiko.
– Ką darėte, kai jus paleido?
– Pirmiausia paskambinau motinai ir pranešiau apie situaciją. Vėliau dar skubėjau užsisakyti bilietus, kad spėčiau į laivą. Kai jau buvau laive, paskambinau seseriai ir paaiškinau padėtį. Gražina jau buvo perspėta Lietuvos ambasados Norvegijoje. Ji tikėjosi, kad Švedija, būdama Europos Sąjungos nare, Lietuvai padės daugiau nei Norvegijai. Bet atsitiko priešingai. Ji negalvojo, kad viskas bus taip blogai, kaip yra dabar. Tačiau mes tikimės, kad viskas bus gerai, ir krikšto sūnus galės grįžti pas mus.
