V.Balkūno nuotraukos ir fotoreportažai publikuoti ne tik Lietuvos spaudoje ar portaluose, bet ir užsienio žiniasklaidoje – „The Wall Street Journal“, „The New York Times“, „Die Zeit“, „Hufvudstadsbladet“.
Parodoje „Studijos 2015“ apie darbą portale lrytas.lt fotožurnalistas V.Balkūnas kartu su kolege budinčiąja redaktore Reda Rutkauskiene pasakos vasario 6 dieną 12 val. 15 min. Paskaita vyks „Litexpo“ parodų rūmų 5 salėje.
– Ar sunkus fotografo darbas?
– Jeigu myli darbą – jis visuomet yra lengvas. Būtent taip aš ir jaučiuosi – „kaifuoju“ nuo savo darbo. Ir nesvarbu, kad būna situacijų, kai tenka naktimis nemiegoti dirbant su slaptais policijos pareigūnais, slėptis nuo snaiperio kulkų pirmosiose karo linijose, kopti į Himalajų kalnus ar leistis giliai po žeme.
Tikrai būna atvejų, kai vemi nuo kūno išsekimo, pavartoji visus žinomus keiksmažodžius bandydamas aprašyti situaciją, į kurią pakliuvai, ryji dulkes ir svajoji bent apie šiltą miegmaišį. Taip, tuomet tikrai būna sunku, bet viską atperka jausmas sugrįžus į kiek padoresnio gyvenimo vėžes. Tačiau praeina keletas dienų ar savaitė ir vėl pradedi svajoti apie tas vietas, iš kurių dar neseniai džiaugeisi ištrūkęs.
– Kokioje netikėčiausioje vietoje teko fotografuoti?
– Po tiek metų jau kitaip turbūt reikia formuluoti klausimą – kur neteko fotografuoti? Per savo, kaip fotožurnalisto ir operatoriaus karjerą, teko patirti tikrai daug situacijų. Fotografuoti karinius konfliktus, riaušes, lipti su alpinistais į kalnų viršukalnes, su speleologais leistis giliai po žeme, dirbti kartu su archeologais po vandeniu, kaboti ant virvių 140 metrų aukštyje, fotografuoti skrendant ir degančiame name.
Teko išbandyti ir policijos elektros šoką bei šokti į eketę kartu su kariuomenės žvalgais... Nutikimų, tikrai pačių įvairiausių, būta ir sunku juos visus atsiminti. Ne visuomet tai yra tiesiogiai susiję su fotografija, bet tam tikrose situacijose tu privalai tai padaryti, kad įgytum reportažo herojų pasitikėjimą ir galėtum fiksuoti jų gyvenimo akimirkas.
– Kiek sveria fotografo kuprinė?
– Niekad tiksliai nesvėriau. Bet svoris turėtų būti per dešimt kilogramų. Mat joje turi tilpti ir telpa daug. Fotožurnalistas dažnai negali planuoti savo darbo. Ryte jis gali fotografuoti Seimo narį, o per pietus jau būti kitame Lietuvos gale ir daryti reportažą apie gaisrą, nužudymą ar sudužusį lėktuvėlį.
Šios profesijos žmogus turi būti kasdien pasiruošęs bet kam. Tiek apranga, tiek įranga. Tarkim, mano kuprinėje, be fotoaparato, įvairių objektyvų, yra vaizdo kamera, vaistinėlė, šokoladas, peilis, dujų balionėlis, ryški liemenė, paprastas ir naktinio matymo prožektorius ir daug kitų smulkmenų, be kurių negalėčiau išsiversti. Ir tai kasdienė kuprinė.
Važiuojant į karines zonas, kalnus ar kitas netradicines vietas imama dar daugiau įrangos, kuri jau sveria dešimtimis kilogramų.
