„Einu į barą." tokių užeigų lankytojai niekada nesako. „Aš pas
Petrauckų.“ arba „Varom pas Staską.“ Nelygu, kas prie baro
stovi.
Lrytas.lt tęsia pasakojimus apie kaimų barus, kur teka kasdienis
provincijos vyrų ir moterų gyvenimas.
• Taip pat skaitykite įspūdžius iš Padubysio.
• Susipažinkite su Troškūnų baro lankytojais.
Gėrimai. „Septyn su pus, laba skans, kaip namins“, – Pušaloto
(Pasvalio r.) bare aukštaitiškai nukąsdama galūnes gyrė vienintelį alų
barmenė Dalia.
Tas vienintelis – specialios technologijos šviesusis alus „Dvareliškių
stiprusis“. Bent taip parašyta neįmantrioje etiketėje, kurią barmenė
paslaugiai nuplėšė nuo statinės.
Verdamas šis alus čia pat, Pasvalyje, bendrovėje, kurios pavadinimas
skamba kaip automobilių serviso. Ir iš tiesų įmonės veikla – mašinų
remontas ir alaus gamyba.
Alaus kaina – 1,5 lito už bokalą – jau nebepribloškia. Panašiai tiek
šis gėrimas kainuoja tokio lygio Aukštaitijos užeigose. Pavertus į
naujuosius pinigus, kaina atrodo juokingai – 0,43 euro centai.
Sudėtis? Vanduo, miežių salyklas, cukrus, apyniai ir alaus mielės.
Anot Dalios, jokios chemijos.
Į bokalą „Dvareliškių stiprusis“ pilamas ypatingai. Iš pradžių
lašinamas į bambalį, paskui, plastikinio angą prilaikant šaukštu, – į
bokalą. Kita barmenė Daiva paaiškino, kodėl taip. Pasirodo, šis alus
labai putoja.
Dalios teisybė – alaus skonis iš tiesų primena naminio. Skystis šiek
tiek drumstas, su gana tvirta puta. Tačiau gėrimo stiprumas „septyn su
pus“ daro savo. Išgėrus vieną bokalą antrojo nebesinorėjo. O kas būtų
po trečio?
Atsakymą nesunku rasti pažvelgus į Artūrą. Jis tai linksmas, tai piktas,
tai su dievais pasišnekantis.
Iš kitų gėrimų baro lentynose – kukliai susiglaudę du degtinės
buteliai, kažkokia trauktinė.
Maistas. Klausimas, ar yra užkandžių, abidvi barmenes nustebino. O kam
jų reikia, jeigu ateini atsigerti alaus? Moterys leidžia suprasti –
valgyti reikia namuose.
Čia Daiva ėmė pasakoti apie paskutinį savo apsilankymą Vilniuje.
Pasak Pumpėnuose gyvenančios, bet Pušaloto bare dirbančios moters,
sostinės baruose su dešimčia litų kišenėje nėra ką veikti. Ir dešimt
eurų Vilniuje – ne pinigas. O Pušalote turėdamas tokį banknotą tu –
turtuolis.
Interjeras. Tikrai pribloškiantis. Keistai supjaustytos medžio plaušo
plokštės prikaltos prie sienų. O sienų apačia dažyta dažais, kurių
spalvą rusai juokais nusako taip: „Sero buro malinovyj“ (išvertus
maždaug taip – pilkšvai avietinė).
Dar įspūdingesni suolai, ant kurių puikiai įamžintos pušalotiškių
sėdimosios. Tos suolų vietos pajuodusios. Iš juodų dėmių galima
spręsti, kad ant suolų sėda po du. Trise ant jų niekas nesispraudžia.
Stalų kraštai pajuodę nuo baro lankytojų alkūnių.
Nežinomas interjero dizaineris sugalvojo, kad balta kriauklė baro kampe
netinka. Todėl ją taip pat nudažė pilkšvai avietinės spalvos dažais.
Apskritai tos kriauklės paskirtis neaiški. Gal ji reikalinga padauginus
alaus? Kas žino. Dalia trumpai paaiškino, kad ji skirta lankytojams.
Kai lankėmės, baras buvo pasipuošęs šventėms girliandomis. Kiek toliau
į pilstančią alų barmenę iš padilbų priekaištingai žvelgia žaislinis
meškutis.
Prisėsti prie baro neįmanoma, nes barmenes Dalią ir Daivą nuo lankytojų
skiria grotos. Pasiteiravus, ar taip apsisaugojusios moterys dirba
kiaurą parą, jos atsakė, kad ne. Žiemą pusę devynių vakaro jau užveria
duris. O vasarą dirba tol, kol išvaro paskutinius alaus mėgėjus.
Kad Pušalote būna neramumų, išduoda plokšte užkaltos baro durys.
Kadaise ten buvo stiklas. Reikėtų paminėti ir dienos šviesos lempas
palubėje. Kažkodėl jų skleidžiamos šviesos ir sienų spalvos derinys
didina artėjančios grėsmės įspūdį.
Lankytojai. „Ooo, kas čia būdava. Kiekvienų dien su muzikom ir šokiais
baigdavam“, – prisimena ankstesnius laikus Daiva. Tais laikais
Pušalote buvo ne vienas baras. Dabar miestelyje, kuriame 692
gyventojai, liko tik šis.
Apsilankymo metu užsuko tik keli klientai. Vienas jų – su šviesą
atspindinčia liemene. Nejaugi dviračiu atriedėjo? Vyras paslaptingai
šypsojosi į ūsą. Paklaustas barmenės jis mieliau pasakojo apie žmonos
Stasės sveikatą.
„Jaunims išvažiava, senims išmiršt“, – pasikalbėjusi su klientu nieko
naujo nepasakė Dalia.
Jos kolegės žodžiais, net ir likę jaunesni pušalotiškiai retai užsuka į
barą, nes nepakelia tokio alaus stiprumo. „Jiems reik, kad stiprums būt
4,7–5 ir graž etiket“, – pirštu bilstelėjusi į butelį niekinamai apie
jaunimą dėstė moteris.
Tad aiškėjo, kad baro klientai – tik įspūdingo stažo, užsigrūdinę
Pušaloto gyventojai.
Istorijos. Anksčiau kolūkyje brigadininke dirbusi Daiva dabar barmenė.
Keturias dienas alų pilsto, keturias laisva. Iki vėlyvo rudens į darbą
aštuonis kilometrus mindavo dviračiu. Sutemus grįžti namo tamsiais
laukais – menkas malonumas.
Daivos šeimyna nelaiko arklio, avių, karvių. Tvarte liko vien
triušiai ir vištos. Nors šalia yra Pasvalio sūrinė, parduoti pieną
neapsimoka.
„Hektars šiena nupjovims, apvartims, surulonavims – penki šimt. Da čia
laba maža“, – lenkė pirštus Daiva. Gali tekti pakloti ir daugiau.
Todėl, anot jos, karves Pumpėnuose galima įrašyti į Raudonąją knygą. Jų
belikę gal dešimt.
Neapsimoka ir pačiai sūrius spausti, nes iš 10 litrų pieno išeina
600–700 gramų sveriantis sūris. Tai 6–7 litų uždarbis. Tai kokia
nauda?
Tad Daiva atsisakė ir savo karvės rekordininkės, kurią melždavo tris
kartus per dieną ir į 10 litrų kibirą vis netilpdavo po litrą pieno.
Aptarnavimas. Paklausus, kur yra baro tualetas, Dalia iš pradžių
trumpai atsakė, kad lauke, bet paskui ėmė kuistis po prekystaliu.
Paduodama dviejų raktų ryšelį tarstelėjo: „Nežinau, kuris rakčiuks,
atsirinksit.“
Aiškėjo, kad atvykėliai iš Vilniaus čia yra VIP klientai, kuriems net
šiaip jau nenaudojamas tualetas baro viduje atviras. O jeigu esi
pušalotiškis, reikalui prispyrus kulniuosi į būdelę lauke.
Su atvykėliais barmenės ateina pasišnekučiuoti, tad dėmesio stoka
skųstis tikrai negalima.
Įvertinimas. Už interjerą – tikrai penkios vištos. Už sienas iš
medžio plaušo plokščių, už skelbimą „Bare draudžiama gerti ne bare
pirktus alkoholinius gėrimus“ ir daugelį kitų detalių.
Bet jei nebūtų nepakartojamų sienų ir dviejų linksmuolių Pušalotą visaip
giriančių barmenių, būtų nykuma. Spalvingų asmenybių nerasta. Tad
dvi vištos.
Bendras įvertinimas – trys ir pusė vištos.
