Štai šią savaitę n-ąjį kartą paskelbtas sumanymas perimti Vilniaus
koncertų ir sporto rūmus, kurie jau dešimtmetį stūkso apleisti. Kaip
tokiais atvejais įprasta, pabrėžiama, kad Vilniui trūksta daugiafunkcių
kultūros renginių, konferencijų ir kongresų centrų.
Juk kaip kitaip pasiteisinsi, kad verslininkams kadaise už 1,8 mln. eurų
perleistus rūmus teks pirkti kelis kartus brangiau?
Už kiek buvo privatizuoti dabar griūvantys Profsąjungų rūmai ant Tauro
kalno, vienas Dievas žino. Išperkant juos mainais teks atiduoti
pastatus, kurių vertė – per 12 mln. eurų. Milijonus reikės pakloti ir
už išperkamą žemę Vakariniam aplinkkeliui tiesti.
Kiek Vilniaus koncertų ir sporto rūmai kainuos mokesčių mokėtojams,
neaišku. Kad išsaugotų šią architektūros pažibą, prikeltų ją antram
gyvenimui, valdininkams dar teks sukti galvą mąstant, iš kur
sukrapštyti pinigų.
Lietuvos valdžiai įsigyti rūmus knieti jau dešimtmetį. Tada ji mėgino
tartis su tuomete pastato šeimininke bendrove Ūkio banko investicine
grupe, kad pirkinio kaina neviršytų 7 mln. eurų.
Vėliau sandoriu susidomėjo prokuratūra, o Vilniaus savivaldybė prašė jį
pripažinti negaliojančiu, nes turėjo 1 procentą akcijų ir galėjo
pasinaudoti pirmumo teise išpirkti kitas.
Kol valdžia pešėsi dėl rūmų, verslininkai apsigalvojo ir pareiškė, kad
Koncertų ir sporto rūmų nebeparduos.
Vėliau jau savivaldybei pavyko įkalbėti rūmų šeimininką perleisti
pastatą mainais už valstybinę žemę, kurioje buvo numatytas sporto ir
pramogų kompleksas.
Bet planams ir vėl buvo lemta žlugti. Ar trečias kartas nemeluos ir
pagaliau bus galima pasidžiaugti žaisliuku, kurio taip ilgai siekta?
Sumanymui nupirkti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ir juos paversti
kongresų centru – gal koks dešimtmetis. Amžiumi jis negali lygintis su
Tautos namų ant Tauro kalno idėja, kuriai jau daugiau nei šimtas metų.
Savaime suprantama, ir Tautos namų projekto kaina didesnė, sieksianti
72-87 mln. eurų. Tuos, kuriems atvimpa žandikaulis pamačius tokią
sumą, valdžia puola raminti, kad ji visai nebaisi, nes jau yra šaltinių,
iš kurių būtų galima iš dalies finansuoti projektą.
Tautos namų verkiant reikia, nes Vilniuje nėra klasikinės muzikos salės,
kuri atitiktų parametrus, turėtų geras akustines galimybes. O tai
sostinei esą privalu turėti.
Ir Tautos namai būtinai turėtų iškilti iki 2018-ųjų, kai bus minimas
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmetis.
Abejojančių Tautos namų projekto įgyvendinimo kaina vis dėlto buvo.
Užkliuvo ir tai, kad už Profsąjungų rūmus – griuveną, vietoj kurios
iškils Tautos namai, atiduodami pastatai sostinės Universiteto ir
Liejyklos gatvėse, tualetas ir slėptuvė Vytauto gatvėje, poilsio namai
„Jūros vilnis“ Palangoje. Ar ne per daug?
Prie kryžiaus kalama dabartinė sostinės valdžia. Kaip ir Vyriausybė,
ieškanti pinigų Koncertų ir sporto rūmams išpirkti.
Bet retai kas prisimena 2003-iaisiais Konstitucinio teismo priimtą
nutarimą, kuris nustatė, kad teisės aktai, kuriais buvo sprendžiami iki
Nepriklausomybės atkūrimo veikusių valstybinių profesinių sąjungų
valdyto turto klausimai, prieštaravo Konstitucijai.
Ar kuri ankstesnė valdžia, partija pajudino bent pirštą, stojo ginti
visuomenės interesų? Ar kas nors dabar gali pasigirti, kad ištaškytas
profsąjungų turtas, rūmai būtų sugrąžinti ir dabar netektų mokėti
milijonų? Ne. Tad kritikams lieka priverti burną.
„Sostinė“
