Į Nemenčinės miškuose esantį bunkerį lankytojai atvyksta šventiškai nusiteikę, o kartais – ir gerokai įkaušę. O kaipgi kitaip, juk Sovietų Sąjungoje degtinę gėrė stiklinėmis... Bet ši šventinė nuotaika gerokai pasikeičia, kai ima aiškėti, koks iš tiesų gyvenimas buvo sovietmečiu.
Baltarusiai išvyksta įsižeidę
Keliones laiku į 1984-uosius sovietiniame bunkeryje organizuojanti prodiuserė Rūta Vanagaitė pasakojo, kad užsieniečiai į tokias vadinamąsias išgyvenimo dramas reaguoja skirtingai: „Svečiai iš Baltarusijos ir Rusijos dažnai išeina pasipiktinę ir jų dabar sulaukiame labai retai. Baltarusiai gūžčioja pečiais ir nesupranta, kokia viso to esmė, o štai vakariečiai, skandinavai išeina šokiruoti.“
Anot R.Vangaitės, baltarusiams kol kas per sunku suprasti, kad tai praėjęs etapas – jiems tai jokia kelionė laiku. „Būna, kad atsistoja ir sako: „Što za ...nia“, ir išeina. Būna, kad apsilankymo metu labai nejaukiai jaučiasi ir Lietuvos rusai, kurie veikiausiai anksčiau turėjo kokią nors privilegijuotą padėtį, tad niekaip negali susitaikyti su tuo, kad jie žeminami. Juk niekas jų nežemino net gyvenant anoje santvarkoje.“
Vakariečiai, anot pašnekovės, labai nustemba dėl savo patirtų emocijų, jie sako, jog net neįsivaizdavo, kad žmogus gali taip jaustis. Tai nėra vien grožėjimasis suvenyrais ar skulptūromis – į visą slegiančią sistemą pažvelgiama iš vidaus. Tapę „tarybiniais piliečiais“ lankytojai iš užsienio stebisi, kaip greitai susitaikoma su situacija ir palūžtama.
SSRS nemyli užsieniečiai
R.Vanagaitės teigimu, vienas aštriausių momentų apsilankymo bunkeryje metu – tai improvizuotas KGB pareigūnų tardymas. Žmonės be jokių diskusijų pasirašo sutikimą būti tardomi, per visą apsilankymų bunkeryje istoriją tai padaryti atsisakė tik pora žmonių. Kitas labai įdomus momentas, kai tie „tarybiniai piliečiai“ paleidžiami į laisvę ir jų klausiama, ar gera gyventi Sovietų Sąjungoje, visi atsako: „Tak, točno.“
Buvo tik pora atvejų, kai į klausimą, ar gera gyventi Sovietų Sąjungoje, visiems šaukiant, kad taip, vienas išlindo ir pasakė, kad tikrai ne. Įdomu, kad iš tų, kurie pasakė „ne“, tai buvo juodaodis Belgijos pilietis, amerikietis ir gal tik pora lietuvių“, – sakė viena idėjos autorių.
Tikėjosi, kad išgelbės policija
R.Vanagaitė neslėpė, jog būta atvejų, kai bunkerio lankytojai, nustebinti organizatorių reikalavimų paklusti, pagalbos kreipėsi į policijos pareigūnus.
„Vieną kartą lankytojai iškvietė policiją. Žmonės atvyko įsivaizduodami, kad bus labai linksma – skambės tarybinių dainų pynė, o lauke bus kareiviai su šunimis, rikiuotė ir pan. Vieną vyrą ištiko isterija ir jis iškvietė policiją. Kol laukė pareigūnų, kiti nuėjo į bunkerį.
Atvykus pareigūnams žmogus paaiškino, kad čia žmones pjudo šunimis, moteris vadina paleistuvėmis ir nugrūda į požemius, bet į sunerimusių pareigūnų klausimą, kaip jis čia pateko, vyriškis atsakė, kad nusipirko bilietą. Taip situacija išsisprendė. Net ir išvykus pareigūnams pilietis nenurimo, rėkavo ir žadėjo kreiptis į Rusijos ambasadą, kad uždraustų tokias pramogas“, – pasakojo pašnekovė.
Nemažai problemų kyla tuomet, kai lankytojai atvyksta išgėrę, pasak R.Vanagaitės: „Ypač sunku su išgėrusiomis moterimis. Tuomet aktoriams tampa neįmanoma dirbti, tad uždarome į karcerį ir jos pamiega porą valandų.“
Norvegai pilietybę pardavė už 100 gramų degtinės
Atvykusius į sovietinį bunkerį pasitinka grubus, bjauriai besikeikiantis karininkas – aktorius Irmantas Jankaitis.
„Linksmų situacijų pasitaiko pačių įvairiausių. Kartą tamsiaodis svečias iš Olandijos paklaustas, ar jam patinka gyvenimas Sovietų Sąjungoje, atsakė, kad ne, o man pagrasinus jį nušauti, atkirto – „Prašom, šaukite“. Lietuviai dažniausiai į šį kausimą atsako teigiamai“, – pasakojo pašnekovas.
I.Jankaitis prisiminė atvejį, kuomet į bunkeryje apsilankė iš vakaro gerai atvykimą į Lietuvą atšventusių norvegų grupė. „KGB kabinete tardytojas vienam Norvegijos pilietybės sutikusiam atsisakyti piliečiui įpylė 100 gramų degtinės, o tada visi kiti norvegai labai apsidžiaugė ir pradėjo siūlyti keisti Norvegijos pilietybę į degtinę“, – šypsodamasis pasakojo aktorius apie tai, kad už šimtą gramų degtinės galima atsisakyti visų skandinaviškų patogumų.
Prancūzas atmynė dviračiu
Kartą kūrybinę grupę itin nustebino prancūzas, kuris viešėdamas Vilniuje sužinojo apie galimybę apsilankyti bunkeryje ir iki bunkerio atmynė dviračiu. „Vėliau tą žmogų į Vilnių parvežiau ir su jo dviračiu, galvoju, na jau nebevark.“
Aktorius atviravo, kad kartais kitą dieną po spektaklio jo dalyvius užsieniečius sutinkantis sostinės senamiestyje, ties, šie ne visada nori pratęsti pažintį su karininko uniformą nusivilkusiu aktoriumi: „Kai su jais pasisveikini, tai šie nustemba, pašiurpsta, vienam net siūliau alaus kartu nueiti, bet žmogus pasimetė ir patraukė kuo greičiau į priešingą pusę“.
Per aštuonerius bunkerio veiklos metus muziejuje apsilankė apie 50 tūkst. lankytojų iš Lietuvos ir užsienio.
Fotografuoja barščius aliuminiame dubenyje
Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas teigė, kad per metus parke apsilanko 30–40 tūkst. turistų, paprašytas išvardyti šalis, kurių piliečiai lankėsi parke, pašnekovas juokauja, kad tai sunki užduotis: „Būtų kur kas lengviau atsakyti į klausimą, iš kokių šalių turistų nesame sulaukę. Kartais sakau, kad nesame sulaukę tik kokios Afrikos genties lankytojų, nors iš pačios Afrikos valstybių lankytojų tikrai būta – ir ne vieno“, – sakė V.Malinauskas.
Paklaustas, kokios parke apsilankiusių ir sovietmečio realijas menančias ekspozicijas pamačiusių užsienio turistų reakcijos, V.Malinauskas kalbėjo: „Dažniausiai tai nuostaba, kad iš viso taip galėjo būti. Kai sužino apie trėmimus, propagandą ir kitus dalykus, turistai atvirauja, kad net įsivaizduoti tokių dalykų negalėtų. Juk anais laikais geležinė uždanga buvo aklina, ir užsieniečiams sunku suvokti, koks iš tiesų buvo gyvenimas, tad lankydamiesi parke turistai sužino labai daug naujo.“
V.Malinausko teigimu, niūrią atmosferą stengiamasi praskaidrinti mini zoologijos sodu ar įdomesnėmis ekspozicijomis. Viena tokių – 1980 metų Maskvoje vykusios olimpiados simbolių rudųjų meškų kolekcija. „Olimpiniai meškiukai pralinksmina lankytojus, praskaidrina nuotaiką“, – sakė V.Malinauskas.
Parko teritorijoje veikia kavinė, kurioje lankytojai gali paragauti sovietmečio patiekalų: „Barščiai patiekiami aliuminiame dubenyje, duodamas ir aliuminis šaukštas, tad užsieniečiai, prieš ragaudami maistą, puola fotografuoti.
Kavinėje taip pat galima užsisakyti kotletą „Proščaj molodost“ ar kilkės „Kilka po ruskij“. Fotografuoja ne tik maistą – itin mėgstama įsiamžinti prie Lenino ar Stalino skulptūrų, o jei dar A.Hitlerį šalia pastatytume, būtų puiki kompanija“, – ironizavo V.Malinauskas.
