Regos negalios nesimuliuojančių aklųjų ir silpnaregių, su kuriais bendravo lrytas.lt žurnalistai Vilniuje, visai nenustebino žinia apie automobilį vairuojančią ir be akinių skaitančią Šiaulių politikę Virginiją Račienę, kuri medikų komisijos buvo pripažinta nematanti 90 proc. ir 4 metus gavo pirmos grupės neįgalumo pašalpą.
Vilkpėdės socialinių paslaugų dienos centrą lankanti 42 metų vilnietė Jolanta visiškai apako prieš 9 metus. Bet ir dabar, kai pasaulį prieš jos akis uždengė juoda skraistė, ir kai dar regėjo šešėlius, teko ilgas dienas gaišti poliklinikoje, važinėti į Kauną, kad gautų neįgalumo grupę ir pagal ją priklausančias išmokas.
Duosi kyšį – tapsi neįgaliuoju
Moteris sako nuo seno žinanti, kad galima prasisukti paprasčiau: „patepti“ gydytojus Vilniuje, o į Kauną, kur veikia neįgalumo nustatymo komisija, nusivežti tūkstantį litų (290 eurų), ir išvados apie pirmos grupės neįgalumą bus padėtos kaip ant lėkštės.
Tačiau moteris sakė neturinti pinigų kyšiams, be to, dorovinės nuostatos jai neleidžia taip daryti.
„Dabar net į Kauną važiuoti nebereikia. Užtenka nusiųsti dokumentus. Jau net artimai pažinoti medikų nebūtina, svarbu, kad turėtum pinigų ir žinoti, kam ir kiek paduoti. Mes žinome mikroautobusą Vilniuje vairuojantį vairuotoją, kuris jau senokai susiveikė regos negalios grupę. Žinome daug negražių faktų, bet nieko negalime padaryti. Esame tik visuomeninė organizacija, o neįgalumo reikalus sprendžia Socialinės apsaugos ir darbo bei Sveikatos apsaugos ministerijos“, – kalbėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) narys, Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centro direktorius Algimantas Arbočius.
Prieš netvarką jaučiasi bejėgiai
Jis pats yra silpnaregis, patyręs 5 akių operacijas, jo regėjimas toliau silpsta.
„Bet aš net nedrįstu kreiptis dėl pirmos neįgalumo grupės. Taip jau yra, kad tokio paties lygio regos negalią turintiems žmonėms nustatomos skirtingos nedarbingumo kategorijos. Taip, netvarka, bet nežinau, kaip ją įveikti“, – prisipažino A.Arbočius.
Jis pastebėjo, kad Vilniuje ir Kaune pastaraisiais metais šoktelėjo neįgaliųjų skaičius.
„Vilniuje pašalpas gaunančių neįgaliųjų yra 5,5 proc., Kaune – net 10,5 proc. Tokie skaičiai viršija ES miestų vidurkį. Labai jau daug neįgaliųjų atsirado“, – stebėjosi A.Arbočius.
Nors daug kalbama ir viešųjų ryšių kanalais liaupsinami pasiekimai integruojant regos invalidus į visuomenę, aklieji ir silpnaregiai Lietuvoje ne visais atvejais jaučiasi visaverčiais piliečiais.
Piktina nebylūs autobusai
LASS Vilniaus ir Alytaus filialo direktorius Sigitas Bilevičius minėjo pagrindines socialines neregių ir silpnaregių problemas: „Labai trūksta garsinės informacijos miesto autobusuose ir troleibusuose. Šaligatviai lygūs tik Gedimino prospekte, o žengi žingsnį į šalį, jau plytelės nelygios, iškilusios. Net valdiškų įstaigų stiklinės durys nepažymėtos ryškia geltona spalva, kad silpnaregiai jas įžiūrėtų.“
Vilkpėdės bendruomenės centro direktorius A.Arbočius atkreipė dėmesį į šiuolaikišką, teoriškai ir neįgaliesiems pritaikytą požeminę perėją Vilniaus Konstitucijos prospekte.
„Labai graži ir tvarkinga perėja. Liftai neįgaliesiems įrengti. Puiku. Bet ar jie veikia? Man nė karto dar nepasisekė jais pakilti ar nusileisti“, – pašaipiai kalbėjo A.Arbočius.
Vilkpėdės dienos centre žurnalistų aplankyti neregiai ir silpnai matantieji ypač skundėsi regos invalidams nepatogiu sostinės viešuoju transportu.
Pagrindiniai priekaištai – autobusai dažnai nebylūs, garsiakalbiai būna sugedę. Nepatogūs ir elektroniniai bilietų žymekliai – neregiui ar silpnai matančiam žmogui sudėtinga nuskenuoti bilietus.
Sudėtinga rasti darbą
Nepatenkintųjų aistras ramino dienos centro direktorius A.Arbočius. Jis paaiškino, kad su Vilniaus savivaldybe sutarta artimiausiu laiku viešąjį transportą patobulinti, kad juo važiuoti būtų patogu ir regos negalią turintiems žmonėms.
Bet prošvaisčių lengviau susirasti darbą regos negalią turintiems žmonėms nematyti.
„Na, ir kas, kad Vyriausybė yra nustačiusi subsiduojamų darbo vietų skyrimo tvarką? Sistema yra, bet pinigų nėra. Tenka laukti eilės, kol bus paskirti pinigai. Mat darbdavys juk nelauks, priims sveiką darbuotoją. Neįgaliesiems neįmanoma dėl darbo vietų konkuruoti su sveikaisiais“, – teigė A.Arbočius.
Dienos centro lankytoja neregė Danguolė tai patyrė savo kailiu.
„Esu masažo specialistė, bet darbo pagal profesiją nerandu. Masažo salonai mieliau samdo vos kursus baigusius jaunuolius, o manęs, įgūdžių turinčios specialistės, kratosi“, – guodėsi moteris.
Aklieji įvaldė kompiuterius
Bet iš tiesų aklieji ir silpnaregiai skundžiasi gyvenimu kur kas rečiau nei statistinis verkšlenti mėgstantis sveikas lietuvis.
Vilkpėdės bendruomenės centras jiems puiki vieta savo gebėjimams atskleisti, bendrauti, kurti. Bendruomenės nariai judrūs – rengia ekskursijas, dalyvauja neįgaliųjų sporto žaidynėse.
A.Arbočius didžiuodamasis sakė, jog šį penktadienį per televizijos laidą „Duokim garo“ pasirodys aklųjų ir silpnaregių muzikos kolektyvas iš Vilniaus.
Tautodailininkė Lina Norkienė aprodė dienos centro rankdarbių kabinetą. Aklos moterys mezga, siuvinėja žaismingų spalvų deriniais papuoštus rankdarbius – neįtikėtina, kad nematęs spalvų žmogus gali tokius dalykus sukurti.
Neregiai greitai įvaldo ir naujausias technologijas. Aklas Lietuvos rašytojų sąjungos narys Alvydas Valenta straipsnius ir knygas rašo kompiuteriu, naudodamasis garsine ekrano valdymo programa.
Tuo metu, kai dienos centre lankėsi žurnalistai, rašytojas kaip tik mokėsi naudotis nauja akliesiems skirta išmaniųjų telefonų programa.
Vis dėlto aklieji ir silpnaregiai pripažino, kad dar pasigenda visuomenės pakantumo ir supratingumo.
„Nemalonu, kai aplinkiniai į mus žiūri lyg išsigandę, sutrikę, lyg būtume išskirtiniai. Taip, mes turime specialių poreikių, bet visais kitais atvejais esame normalūs žmonės, kaip ir visi“, – sakė aklųjų muzikos ansamblį „Atgaja“ subūręs meno vadovas Rimvydas Auryla.
