Žaliojo tilto skulptūrose vilniečiai regi savo artimus žmones

Vilnietis fotografas Andrius Surgailis žino, kad ant Žaliojo tilo su rugių pėdu jau septintą dešimtmetį stovi jo motina grafikė Aspazija Vaivadaitė-Surgailienė.

Tiesa, įrodyti, kad valstietė ant tilto ir A.Surgailienė yra tas pats asmuo, sunku, nes skulptūros veidas kitoks.

„Čia tavo mamos paminklas“, – ne kartą girdėjo A.Surgailis, eidamas per Vilniaus centre stovintį Žaliąjį tiltą.

„Vaizdas būdavo visiškai nesuvokiamas. Nuoširdžiai nesuprasdavau, kodėl mamos paminkle ne jos veidas, bet man aiškindavo: „Nebuvo galima!“ – pasakojo A.Surgailis.

Vaikystėje jam buvo paaiškinta, kad skulptūroje vaizduojama jo motina, tačiau jos veidas pakeistas, nes skulptoriai negalėjo lipdyti konkretaus žmogaus veido -- reikėjo sugalvoti, koks galėtų būti idealus valstietis ar darbininkas. Simbolių veidai turėdavo būti apibendrinti.

„Kad ir pusinė, bet tai – mano mamos skulptūra. Girdėjau, kad ją nuvers, bet nesunaikins“, – viliasi A.Surgailis.

Šeimai tokie svarstymai skaudūs. Jai itin nesinorėtų A.Vaivadaitės-Surgailienės skulptūros matyti Grūto parke.

Gal šeima norėtų šią skulptūrą pasistatyti savo kieme? „Juokaujate? Net tokia mintis nebuvo kilusi“, – sakė fotografas.

Įrodyti, kad skulptūroje pavaizduota jo motina, A.Surgailis negalėtų – neišlikę jokių nuotraukų iš jos pozavimo. Bet gal nuo sunaikinimo apgintų skulptoriaus palikuonys, kurie paveldėjo autorines teises?

„Viskas būtų tvarkoj – išskyrus tą kampinę skulptūrą su kareiviais. Jei jos nebūtų – viskas išsispręstų!“, – mąstė A.Surgailis.

„Skulptoriai pavaizdavo aukas. Tai – paminklai paprastam žmogui, kuris niekuo dėtas. Patys pagalvokite, ar žmogus savo noru eina į kariuomenę?“, – sakė architektė Dainora Juchnevičiūtė Vaivadienė, pirmoji skulptoriaus Petro Vaivados žmona.

Architektės manymu tai būtų savo kultūros istorijos naikinimas, nes niekada nebematysime visų meno vystymosi etapų. Juk Latvijoje stovi visi paminklai – jų nenušlavė.

Kaunietė Irena Jadvyga Naujokienė pasakojo, kad prieš dvejus metus miręs vyras jai yra užsiminęs, jog būdamas studentas pozavo darbininko skulptūrai ant Vilniaus Žaliojo tilto.

Tuo metu Algimantas Naujokas buvo studentas ir dažnai ateidavo į Kauno karo muziejų, kur dirbo jo motina. Ten jį ir pamatė skulptorius Bernardas Bučas. Pozuoti reikėjo keletą kartų.

Tik kartą, kai šeima lankėsi Vilniuje, A.Naujokas parodė skulptūrą, kuriai pozavo.

„Iš figūros ir kelnių gal ir panašus, o veidas gal nelabai“, – sakė I.J.Naujokienė. Bet ji tuo metu savo būsimojo vyro dar nepažinojo.

Išgirdusi, kad norima nuimti skulptūras nuo Vilniaus centre esančio tilto, I.J.Naujokienė pajuto gailestį. Jos manymu, ši skulptūra pasmerkta Grūto parkui.

Ji pabrėžė, kad jos vyras niekada nebuvo sovietinis žmogus, bet pozuodamas nemanė, jog daro ką nors bloga.

Kai pozavo darbininko skulptūrai, jis studijavo Politechnikos institute, vėliau dirbo vienoje Kauno gamykloje, statydamas savo garažą patyrė sunkią traumą, bet pagijo ir gyveno iki 80 metų.

I.Naujokienė kalbėjo su savo Vokietijoje gyvennačomis dukterimis – jos nesuprata, kam reikia tas skulptūras no tilto nukelti. Pavyzdžiui, Vokietijoje saugomas visų laikotarpių menas.

„Lyg ir norėtume, kad tas tiltas būtų su skulptūromis , – sakė ji.

Vilniečių Venckevičių šeima irgi planuoja fotosesiją šalia kitos Žaliojo tilto skulptūros – studentės.

Prieš metus mirusi keramikė Elė Tulevičiūtė-Venckevičienė visada didžiavosi, kad stovi ant Žaliojo tilto su knygomis rankoje. Namuose moteris itin saugojo pagal šią skulptūrą sukurtą biustą.

Prieš savaitę per televiziją buvo paskelbta, esą skulptorius Petras Vaivada ant Žaliojo tilto sukūrė savo mylimosios skulptūrą.

Tačiau tikroji meilės istorija – kitoje tilto pusėje. Skulptoriaus Juozo Mikėno mylimoji Vilniaus centre įamžinta kaip studentė.

„Ji buvo studentė, jis – profesorius. Gyvenime suprantamas dalykas: tai buvo profesoriaus ir studentės romanas“, – pasakojo 93 metų vilnietis statybų inžinierius Gustavas Venckevičius, E.Tulevičiūtę vedęs jau vėliau.

G.Venckevičius neabejoja, kad tai buvo nekalta platoniška meilė. „Abu buvo lėti žmonės toje srityje“, – aiškino jis.

G.Venckevičius piktinasi gandais: „Aš, jos vyras, sakau: gerai žinau, kad ji artimų santykių su J.Mikėnu neturėjo. J.Mikėnas buvo vedęs ir mėgo nuolat gauti užsakymų. Jei būtų turėjęs tikrą romaną – nuplauktų visi jo užsakymai, nes jo žmonos šeima buvo įtakinga. Jis viską apskaičiavo ir nesiryžo skirtis.“

J.Mikėnas vėliau dažnai ateidavo pas Venckevičius į svečius. „Jis aiškiai suprato, kad aš neabejoju, jog tarp jų nieko nebuvo“, – aiškino G.Venckevičius, dirbęs LSSR Statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoju, o vėliau liaudies ūkio taryboje

G.Venckevičius prisimena, kad jo žmona buvo labai gero būdo, draugiška, visų mylima. Ji noriai dovanodavo daugybę savo sukurtų vazų, lėkščių.

G.Venckevičius pasakoja, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pats buvo šių skulptūrų griovimo šalininkas.

„Aš – patriotas. Kai Sąjūdis veikė, buvau kraštutinis žmogus: griauti! Bet praslenka dvidešimt metų, jau istorikai pradeda rašyti istoriją ir nuomonės keičiasi“, – aiškino jis.

Jo manymu, dabar reikėtų rasti formą, kaip tas skulptūras palikti. Bet reikia ką nors sugalvoti. Pavyzdžiui, ant tilto užrašyti, kaip atsirado tos skulptūros, kad suprastų ir jaunimas, ir užsieniečiai.

Gydytojas Petras Tulevičius, E.Tulevičiūtės-Venckevičienės brolis, prisimena, kad jo sesuo buvo išvaizdi mergina. Studentės laikysena ir veidas – tikrai jo sesers.

„Man nesinorėtų, kad tą skulptūrą nukeltų“, – sakė P.Tulevičius. Tačiau pridūrė, kad jam nepatinka kareiviai ant tilto.

Augis Gučas, architektas

„Kiek žinau, jeigu jau bus nutarta nukelti skulptūras nuo Žaliojo tilto, jos tikrai nekeliaus į Grūto parką. Vilnius kartą jau pražiopsojo – užtenka. Dabar panaudos jas sau.

Svarstomi du variantai: parduoti skulptūras tarptautiniame aukcione arba pastatyti skulptūras prie Vilniaus ir lankytojams už jų apžiūrėjimą pardavinėti bilietus.

Autoriaus teisės saugo kūrinį nuo kopijavimo. Dėl jo buvimo vietos sprendžia savininkas, šiuo atveju – Vilniaus savivaldybė. Bet skulptorių palikuoniai galėtų reikalauti dalies nuo parduotų bilietų.“

Vilniaus Žaliasis tiltas pastatytas 1952 metais.

Prieš tai buvęs plieninių santvarų tiltas 1944 metų naktį iš liepos 6-osios į 7-ąją buvo susprogdintas vokiečių kariuomenės kartu su vandens siurbline ir miesto elektros stotimi.

Dabartinio tilto projektą parengė tuomečio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija“, tiltą statė rusų kariuomenės inžinerinis dalinys.

1952 metais tiltas buvo papuoštas keturiomis skulptūrų grupėmis. „Mokslo jaunimo“ autoriai – Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis, „Taikos sargyboje“ – Bronius Pundzius, „Pramonės ir statybos „ – Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas, „Žemės ūkio“ – Bernardas Bučas ir Petras Vaivada.

Sovietmečiu tiltas buvo vadinamas Ivano Černiachovskio ir Felikso Dzeržinskio vardais.

1993 metų sausio 28 d. Žaliasis tiltas su skulptūromis buvo įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių sąrašą.

Kultūros ministro įsakymas nurodė jį „saugoti viešam pažinimui ir naudojimui“.