Pirmąją šio tragiško įvykių atgarsio dalį skaitykite čia.
Šaltinis – kanauninkas
Taigi kaip atsirado tariamos kunigo S.Matusevičiaus ligos diagnozė? Tai geriausiai žino pati Vilkaviškio kurija.
– Iš kur kurija ištraukė, kad kunigas S.Matusevičius sirgo lėtine depresija? – „Lietuvos rytas“ paklausė Vilkaviškio vyskupijos kurijos kanclerio Lino Baltrušaičio.
– Kad jis sirgo depresija, tai tikras faktas. Vaistai pas jį rasti. Ir buvo susitaręs į Santariškes važiuoti.
– Į sostinės ligoninę jis vyko dėl depresijos ar dėl kitų negalavimų, pavyzdžiui, širdies arba onkologinių?
– Nežinau dėl ko. Bet ir tie dalykai turi įtakos žmogaus jausenai.
– Ar yra lėtinę depresiją patvirtinančių dokumentų?
– Yra siuntimai.
– Ar jums medikai tuos dokumentus pristatė?
– Ne. Taip tiesiai niekas tų dalykų nepristatys.
Iš visų faktų, kuriuos žinome, susideda kažkas. Buvo konsultacijos pas gydytojus Šakiuose. Manyčiau, į Vilnių jis važinėjo pas psichiatrą.
– Kas iš vyskupijos kalbėjosi su daktarais?
– Mes nebuvome susitikę ir apie tai nesikalbėjome. Mums svarbiausia, kad žmogus būtų palaidotas.
– Gal jums Šakių dekanas kanauninkas D.Jasulaitis apie tai pasakė?
– Taip, būtent jis buvo pagrindinis šaltinis. Dekanas mums minėjo vaistus, sakė, jie stiprūs, bet kokie, nežinau. Jis buvo arčiausiai tų dalykų.
– Kas suformulavo Vilkaviškio vyskupijos pareiškimą, kad Šakių kleboną palaužė lėtinė depresija?
– Surinkusi visus faktus kurija suformulavo. Mums atrodė, kad tai galėjo nulemti jo mirtį.
– Ar S.Matusevičius ketino palikti kunigo pareigas?
– Tokių klebono pareiškimų nebuvo.
Planavo vėl užsukti
„Lietuvos ryto“ žiniomis, S.Matusevičius sausio mėnesį iš tiesų buvo nuvykęs į Santariškių klinikas. Tačiau ne pas psichiatrus.
Apie tai žinojo ir vilkaviškietė Roma, kuri matė Šakių kleboną jo dingimo išvakarėse sausio 16-ąją, penktadienį.
Gailestingoji medicinos sesuo prižiūri kunigo 90 metų motiną Marijoną.
„Jau daug metų esu medikė. Jokių ženklų, kad Sigitas būtų norėjęs išeiti iš gyvenimo, nemačiau. Aš juk ne kokia kaimo bobutė, dar esu nenukvakusi – ir jo išvaizda, ir nuotaika tikrai buvo gera.
O vadinamoji rudeninė depresija ir man, ir mano kaimynei būna – tada išgeriame geležies, užkandame lašinių ir vėl būname sveikos“, – kalbėjo Roma.
Užsukęs penktadienį į Vilkaviškį aplankyti ligotos motinos ir jaunesniojo brolio S.Matusevičius praleido su jais kelias valandas. Jis planavo vėl netrukus atvažiuoti – žadėjo vykti į kunigų susirinkimą Marijampolėje.
„Kai važiuosiu, paskambinsiu ir užsuksiu“, – pažadėjo Šakių klebonas.
Atvykęs aplankyti artimųjų S.Matusevičius visada atveždavo lauktuvių. Tada Roma išvirdavo arbatos, jie pasikalbėdavo. Kartais kunigas ją ir brolį pakviesdavo į restoraną.
Vicedekanas pasakodavo apie savo darbus, rūpesčius. Roma mano, kad jam ta našta buvo per didelė: „Jis įkūrė senelių namus, dalijo labdarą, lankė ligonius ir socialiai remtinas šeimas, veždavo jas į spektaklius, rengdavo šeimos dienas. O kiek daug neigiamos energijos jam tekdavo, juk jis ir su girtuokliais turėdavo bendrauti!
Dabar kunigams tiek užkrauta darbų, kaip praeityje – partijos komitetams. Neįmanoma vienam žmogui tiek daug aprėpti. Manau, kunigas turėtų dirbti tik savo tiesioginį darbą.“
Apie S.Matusevičiaus sveikatos bėdas Roma irgi girdėjo. Tai buvę jo amžiaus žmogui būdingi negalavimai, o į sostinę jis buvo nuvykęs pasikonsultuoti su aukšto lygio medikais.
„Kas Sigitui nustatė tą lėtinę depresiją? O jei tik „galbūt“, tegul jie pasilieka tai už tvoros“, – nukirto medicinos sesuo.
Važiavo tik pamąstyti?
S.Matusevičių gerai pažinojęs, ne kartą jo išpažinties klausęs Slavikų bažnyčios klebonas Vitalijus Golinas taip pat nematė dvasinės ligos požymių.
„Jis buvo normalus žmogus ir neatrodė prislėgtas. Tokį norėčiau jį ir prisiminti. Kai kas dabar sako, kad jis buvo uždaras. Aš tų žmonių paklausiau: „O ar jūs dalinatės savo bėdomis su kitais?“
Kai kas nors atsitinka, visi pasidaro dideliais specialistais“, – kalbėjo V.Golinas.
Šio dvasininko nuomone, tai buvo spontaniškas veiksmas, kurį S.Matusevičius atliko užkluptas vakaro liūdesio: „Jei jis būtų tam ruošęsis, būtų parašęs atsisveikinimo raštelį. Jis važiavo į gražią vietą pamąstyti, pabūti. Ir, matyt, mąstant tos mintys atvedė iki to, kad jis jų nebeatlaikė.
Labai gaila, bet atsakymą, kodėl jis taip padarė, rasti sunku.“
Prieš akis – pilies bokštai
Kur S.Matusevičius tą šeštadienio vakarą važiavo visureigiu „Nissan“? Gal ta vieta kokia išskirtinė?
Su fotografu leidomės ieškoti. Iš Šakių pajudėjome Jurbarko link.
Po kokių penkių minučių pamačiau rodyklę „Gelgaudiškis“. Važiavome dar apie penkias minutes. Iš dešinės – Gelgaudiškio dvaro sodyba, toliau – bažnyčia.
Pasukome į dešinę, mums iš kairės tolumoje – Nemunas. Už nugaros palikome Gelgaudiškio mažųjų laivų prieplauką.
Namų vis mažiau, štai ir nedidelis miškas. Kairėje iki Nemuno – vien laukai ir krūmai. Ramybę drumstė tik mūsų automobilio variklio gaudesys.
Privažiavome pirmąją Pakalniškių kaimo trobą.
Prie namų triūsianti vidutinio amžiaus moteris palingavo galvą: taip, tai įvyko visai netoli. Tą šeštadienį, tik dieną, toje vietoje stovėjo keturi medžiotojų visureigiai. Tai įprasta. Gal kita kaimynė ką nors girdėjo? Moteris parodė į trobas toliau.
Solidaus amžiaus kaimynė atsiduso: „Nors nepažinojau to kunigėlio, labai jo gaila. Visi kunigui guodžiasi, o kam jis pasiguos?“
Moteris mostelėjo ranka į kitą trobą: „Antanas buvo toje vietoje, klauskite jo.“
Vos pabeldžiau į medinės trobos langą, į kiemą išgriuvo apie penkiasdešimties metų barzdočius.
Taip, jis buvęs toje vietoje iš smalsumo: „Esu du numirėlius radęs, todėl nebijau. Važiuojame, parodysiu tą vietą, ten dar yra įšalusios visureigio padangų žymės.“
Pasukome Nemuno link. Po kelių minučių Antanas liepė sustoti ir parodė vėžes. Šalia mėtėsi guminės pirštinės, turbūt kriminalistai paliko.
Stabtelėjusią mašiną iš galo pridengė medžiai. Pakėliau galvą. Tolumoje, kitoje Nemuno pusėje, stūkso Vytėnų pilis, kuri sutemus apšviečiama. Ją turėjo matyti ir Šakių bažnyčios klebonas, paleidęs šūvį sau į širdį.
Ir kunigai išgyvena vidines kovas
Vitalijus Golinas, Slavikų bažnyčios klebonas
„Kiekvienas žmogus – gili gelmė ir sudėtinga istorija, kurią vienas Dievas težino. Kiekvienas mūsų patiriame daug vidinių išgyvenimų, turime įvairių patirčių.
Pasakyti apie žmogų savo nuomonę – tai susiaurinti jį iki daikto.
Kai kas svarsto, kad S.Matusevičius specialiai klebonijoje paliko telefoną, neva norėjo pasislėpti. Nuo ko? Jis šovė į krūtinę – žinojo, kad suras ir laidos, kad būtų gražesnės laidotuvės.
Sklido kalbos, kad dėl sveikatos problemų jis prašėsi vyskupo atleidžiamas iš pareigų. Aš nemėgstu gandų. Todėl visada paties žmogaus paklausiu, ar taip yra. Aš su Sigitu pasikalbėjau, jis man pasakė, kad nieko panašaus nebuvo.
Kodėl taip atsitiko? Kai užklumpa tokios akimirkos, žmogui atrodo, kad viskas blogai, viskas juoda. Galbūt jis turėjo problemų, kurios atrodė nepakeliamos? Kai aš bažnyčioje dariau remontą, man irgi buvo sunku. Bet tai nebuvo vienas dalykas, galėjo susidėti daugiau išgyvenimų.
Tokiomis akimirkomis žmogus turėtų pagalvoti, kad yra žmonių, kurie jį gerbia, gali padėti.
Kunigas nėra nei Dievas, nei angelas. Mes išgyvename tą patį, ką kiekvienas paprastas žmogus, vidines kovas – taip pat.
Tik į mus dar kitų žvilgsniai visada nukreipti, žmonės stengiasi mumyse pamatyti daugiau negu paprastą žmogų.
Mūsų, kunigų, gyvenimas kartais būna džiugus.
O kartais, kai užgriūva nepagrįsti priekaištai, ir kunigas gali pasikarščiuoti. Po to jis gailisi, kad galėjo ir kitaip pasakyti. Kunigai irgi nuolat mokosi bendrauti.
Mūsų elgesys nuolat matomas ir sveriamas.
Daug kas gali apkartinti gyvenimą. Anksčiau su vadinamosiomis davatkomis būdavo barnių, konfliktų. Tačiau dabar daugelis jų – jau danguje.
Šiuo metu svarstoma, kam jam buvo reikalingas ginklas? Keletas kunigų jų turi. Ne tik medžioklei, bet ir savigynai. Bet aš – prieš ginklą. Jį turėdamas gali panaudoti ir neįvertinęs situacijos.“
Dvasininkus slėgė žemiškos problemos
* 2004 metų liepą iš gyvenimo pasitraukė Šakių rajono Griškabūdžio ir Barzdų parapijos klebonas 30-metis Viktoras Jurčiukonis. Keliems Griškabūdžio gyventojams V.Jurčiukonis mobiliuoju telefonu pasiuntė žinutes. Jos buvo savotiškas atsisveikinimas.
* 2001 metų gruodį taip pat Šakių rajone gyvybės giją savo noru nutraukė Kaimelio Šv.Arkangelo Mykolo parapijos 35 metų klebonas Jonas Depšys. Pareigūnai J.Depšio kūną aptiko prie miegamojo durų.
* 2010 metų vasario mėnesį rastas negyvas Varėnos parapijos klebonas 51 metų Valentinas Virvičius. Buvo kalbama, kad V.Virvičių palaužė sunki depresija.
