Šakių bažnyčioje prie juoda juostele paženklinto portreto degė žvakė. Parapijiečiai lėtai vienas po kito vėrė sunkias girgždančias duris ir ieškojo vietos arčiau altoriaus.
Iš jų būrio vis atsiskirdavo sutaną vilkintys vyrai ir, priklaupę priešais altorių, suko į zakristiją.
Visi – ir parapijiečiai, ir dvasininkai – buvo tylūs ir susikaupę. Sausio 20-ąją jie ruošėsi atsisveikinimui su Vilkaviškio vyskupijos Šakių vicedekanu S.Matusevičiumi.
Susirinkusieji mintyse kalbėjo ne tiktai maldas. Daugelis jų svarstė, kodėl 53 metų kunigas sausio 17-osios vakarą sutemus išvyko iš klebonijos ir negrįžo, kam jam buvo reikalingas pistoletas. Galbūt kunigui buvo grasinama, gal jis jautėsi nesaugiai ar buvo pervargęs?
Vienas S.Matusevičių pažinojęs kunigas, nenorėjęs skelbti savo pavardės, „Lietuvos rytui“ prasitarė, kad su tuo gali būti susijęs vienas jo viršininkų.
Tačiau Vilkaviškio vyskupijos valdžia vengia gilintis į tragedijos priežastis – nesulaukus nei ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų, nei medikų išvadų buvo paskelbta, kad kunigas sirgo lėtine depresija. Toks aukštų dvasininkų žingsnis pašiurpino psichiatrus.
Dirbti bažnyčioje nelengva
„Kai mano mama Julija sirgo, jis kiekvieną penktadienį ateidavo į mūsų namus. Palinkėdavo stiprybės, liepdavo laikytis. Praėjusį sekmadienį dar buvo mišiose, o šį jau nepasirodė“, – kalbėjo šakiškė Gražina.
Moters bičiulė Vacė pridūrė: „Tokių nuoširdžių dvasininkų nedaug yra.“
Prie bažnyčios durų laukdamas gedulingos procesijos lūkuriavo Ilguvos klebonas Vytautas Sakavičius. Jis kartu su S.Matusevičiumi mokėsi Kunigų seminarijoje.
„Kažkas slėgė Sigito širdį. Ir ne vieną dieną“, – susimąstė kunigas.
Galbūt didelės parapijos klebonui, kuris rūpinosi ne tik dvasiniais dalykais, bet ir senelių namais, socialiai remtinomis šeimomis, rūpesčių našta tapo per sunki?
„Dirbti bažnyčioje nelengva kaip ir visur“, – tyliai ištarė V.Sakavičius.
Staiga mūsų pokalbį nutraukė maža judri moterytė. Bėgiodama aplinkui ji gėdijo mane ir kunigą, kad šnekamės. Ilguvos klebonas nereagavo – atrodė, prie tokių uolių parapijiečių jis jau pripratęs.
Tuo metu zakristijoje susirinkę kitų parapijų kunigai rengėsi baltus liturginius drabužius.
Nedidelėje kunigų būstinėje vis suskambėdavo Šakių dekanato dekano, Vilkaviškio vyskupijos ekonomo kanauninko Donato Jasulaičio telefonas. Juoda sutana vilkintis aukštas dvasininkas dirigavo atsisveikinimui su Šakių klebonu.
„Štai jo portretas, – parodė dekanas į savo pavaldinio, buvusio šios bažnyčios šeimininko nuotrauką zakristijoje. – Nežinia, kas buvo jo viduje, bet išoriškai jis atrodė pabrėžtinai ramus.“
Žadėjo greitai sugrįžti
– Ar sausio 17-osios, šeštadienio, vakarą klebonijoje kas nors lankėsi? Ar išeidamas kunigas Sigitas žadėjo sugrįžti? – paklausiau Šakių dekano D.Jasulaičio.
– Šeimininkė man liudijo, kad apie pusę aštuntos vakaro, kai ji buvo virtuvėje, kažkas paskambino į duris. Klebonas priėmė interesantę moterį. Su ja jis apie dešimt minučių kalbėjosi raštinėje uždaręs duris. Išeidama moteris padėkojo net du kartus: „Klebone, labai jums ačiū.“
Tą moterį išleidęs kunigas Sigitas pakilo į savo kambarį. Po dešimties minučių šeimininkė pamatė, kad jis rengiasi kailinius. Šeimininkė paklausė, kur jis eina. Jis pasakė: „Trumpam važiuoju, po pusvalandžio grįšiu.“
Kai jis nepasirodė po poros valandų, šeimininkė paskambino į jo mobilųjį telefoną. Ir išgirdo viršuje telefono skambutį. Įėjusi į kambarį rado jo mobilųjį. Ji paskambino vikarui. Šis apvažiavo miestą, bet klebono automobilio nerado.
Apie vidurnaktį vikaras paskambino man. Pasakiau, kad ką nors pasiimtų ir miesto pakraščiais pavažinėtų. Nutarėme laukti ryto ir paieškoti per pažįstamus, per kitus kunigus. Gal pas ką nors nuvažiavo pasėdėti, pasiguosti?
Vylėmės, kad jis pasirodys sekmadienio ryto pamaldose, nes buvo pareigos žmogus.
Bet kai man paskambino ir pasakė, kad į šventas mišias jis negrįžo, apniko negera nuojauta.
Ėmėme ieškoti patys, nes policija didelių pajėgų tam neturi.
Pakvietėme parapijiečius – jie apvažiavo visą rajoną ir grįžo apie pietus nieko neradę. Tada sekmadienį po pietų prašėme policijos skelbti paiešką.
– Ar kunigo darbas sunkus?
– Sunkus atsakomybe, įpareigojimu būti kitiems ramsčiu ir jėga sunkiausiomis aplinkybėmis. Jei dvasininko sveikata gera, Dievas šitose sunkenybėse jam padeda.
– Ar kunigas Sigitas, nutraukęs savo gyvenimą, nejautė Dievo pagalbos?
– Jautė, nes buvo tikintis ir pamaldus. Bet kai valia pasiduoda ligai, tada būna tragedija.
– Po Šakių klebono mirties Vilkaviškio vyskupijos kurija iš karto viešai paskelbė, kad jis sirgo lėtine depresija. Ar jūs žinojote apie jo ligą?
– Sužinojome tik tada, kai buvo pradėta kalbėti apie jo dingimą.
– Kas pirmas prabilo apie depresiją?
– Šeimininkė paminėjo, kad kunigo kambaryje rado išrašą iš Vilniaus ligoninės ir vaistų.
Jis tuos vaistus buvo neseniai parsivežęs. Aš jos paklausiau, kokie tai vaistai. Kai ji paminėjo, man viskas tapo aišku.
– Ar tai raminamieji vaistai?
– Taip. Tokiais vaistais gydoma depresija ir jie padeda žmogui kažkaip apsiraminti.
– Kada kunigas susirgo?
– Sunku pasakyti. Vienas kitas jo draugas sakė, kad jiems buvo pasiskundęs. Kuo skundėsi? Kad jam sunku, jaučia nerimą, nemiga kankina. Susidaro vaizdas, kad būta lėtinės ligos.
Neseniai jis važiavo pasikonsultuoti į Vilnių. Tada maniau, kad dėl širdies.
– Ar jis paliko atsisveikinimo laišką?
– Nepaliko.
– Ar kunigams įprasta turėti ginklą?
– Nėra įprasta. Vienas kitas medžioklės aistros kamuojamas kunigas turi medžioklinį ginklą. Žinant ramią kunigo Sigito laikyseną, man atrodo, kad tai buvo ligos nulemti dalykai.
– Anksčiau savižudžiai buvo laidojami už kapinių tvoros. Ar Bažnyčios požiūris pasikeitė?
– Ir dabar į savižudžius Bažnyčia žiūri neigiamai, jei sprendimas mirti nenatūralia mirtimi buvo sąmoningas.
O jeigu tai padiktuota didelės fizinės arba dvasinės kančios, psichikos ligų, kai žmogus negali suvaldyti kūno procesų, tada Bažnyčia pripažįsta, kad tai ligonis, ir jam taikomos visos krikščioniškos apeigos.
Ginklas – su medikų pažyma
Kalbėdamas apie ginklą D.Jasulaitis, matyt, nežinojo, kad norint gauti leidimą jį įsigyti reikia pereiti medikų komisiją. O psichiatro parašas būtinas.
Jei žmogaus ambulatorinėje kortelėje yra įrašas apie nors nedidelį psichikos sutrikimą, leidimas ginklui nėra išduodamas.
Kunigui S.Matusevičiui toks leidimas buvo išduotas neseniai – 2014 metų rugsėjo 9-ąją. Jis įsigijo pistoletą „Walther P22“, kainuojantį 281,89 euro.
Ginklų fondo parduotuvės darbuotojas žurnalistei paaiškino, kad tokie mažo kalibro pistoletai su nebrangiais šoviniais dažniau perkami ne savigynai, o pramogai šaudykloje.
Medicininiame dokumente, kuris buvo pateiktas Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, yra ir Šakių psichikos sveikatos centro vadovo Audriaus Starkausko parašas.
Psichiatras tvirtino, kad tada S.Matusevičiaus psichikos sveikata buvo gera, kunigas nesirgo lėtine depresija.
Todėl šį mediką šokiravo Vilkaviškio kurijos viešai paskelbta žinia, kad S.Matusevičius sirgo lėtine depresija.
„Diagnozėmis negalima švaistytis. Joks kunigas negali pagal vaistus nustatyti ligos. Tai gali padaryti tik medikai, turi būti atlikti tyrimai.
Kodėl aš nieko nežinau apie jo ligą, kur medicininiai dokumentai, kodėl jo ambulatorinėje kortelėje apie tai nėra įrašo?“ – stebėjosi A.Starkauskas.
Anot gydytojo, net jeigu kunigas ir būtų sirgęs depresija, viešai atskleisti jo ligos negalima: „Jei diagnozę visuomenei būtų atskleidęs medikas, jis būtų padaręs nusikaltimą. Tai draudžia įstatymas.“
Psichiatro teigimu, kratydamasi atsakomybės dėl kunigo mirties kurija gali prisišaukti kitą bėdą.
A.Starkauskas baiminosi, kad po tokių kurijos pareiškimų S.Matusevičiaus pavyzdžiu nepasektų žmonės, kurie iš tiesų serga. Tokių į bažnyčias ateina nemažai.
„Kunigas Sigitas buvo intelektualus ir mąstantis žmogus. Jo viduje turbūt vyko dvasinė kova, kurią jis pralaimėjo.
Manau, tai buvo spontaniškas veiksmas – galbūt jį ištiko nerimo priepuolis, prisidėjo daugiau dalykų.
Kunigams seminarijoje turėtų būti dėstoma psichiatrija. Tada jie galėtų labiau padėti ir kitiems, ir sau“, – kalbėjo Šakių kleboną gerai pažinojęs psichiatras.
Antrą rašinio dalį skaitykite čia.
