„Lietuvos jūrų laivininkystės“ (LJL) motorlaivis „Raguva“ jau ketvirtą mėnesį plūduriuoja prie Nigerijos krantų. Įgulos narius, kurių darbo sutartys baigėsi, darbdaviai tik guodžia pažadais, kad jie greitai bus parskraidinti į namus.
Tačiau pamaina vis nepasirodo. Nekantriausiems jūrininkams siūloma savo lėšomis įsigyti bilietus ir išvykti iš neramios Afrikos valstybės, kurioje paskelbta karinė padėtis.
Bet tokių drąsuolių dar neatsirado.
„Raguva“ į Nigeriją atplaukė pernai spalio 7-ąją pasiimti mineralinių trąšų krovinio.
Iš pradžių laivas aštuonias paras praleido upės žiotyse, kol baigėsi gėlo vandens atsargos. Įgulai teko naudotis tuo, ką jai dovanojo Vakarų Afrikoje prasidėjęs liūčių sezonas.
Spalio 22-ąją laivas prisišvartavo Onės uoste. Per dvi paras į „Raguvos" triumus buvo suberta pusė trąšų. Tuo viskas ir baigėsi – pusiau pakrautas motorlaivis jau trys mėnesiai plūduriuoja upėje laukdamas krovinio.
Įgulą prislėgė nežinomybė
Jūrininkai, kurių darbo sutartys ėjo į pabaigą, tikėjosi Naujuosius metus sutikti Lietuvoje, tačiau jų viltys neišsipildė.
Daugiau kaip pusmetį savo vyrų nemačiusios žmonos pasigedo ir jų uždirbtų pinigų – LJL kelis mėnesius vėluoja sumokėti atlyginimus įgulai.
„Raguvoje“ darbuojasi 18 jūrininkų. Rugpjūčio 28-ąją dalis įgulos narių buvo pakeista Kamerūno Dualos uoste, o kiti tęsė darbą.
LJL vadovybė jūrininkams aiškina, kad saugiau įgulas keisti ne Nigerijoje, kur žmonės grobiami net ir oro uostuose, o kitose Afrikos šalyse.
„Jūrininkai fiziškai ir psichologiškai išsekę, laive tvyro apatija. Visus slegia nežinomybė – niekas nežino, kada pavyks ištrūkti iš Nigerijos. Žmonės priversti kankintis“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo per „Skype“ programą su savo vyrais Nigerijoje bendraujančios žmonos.
Keli jūrininkai, kurių darbo sutartys baigėsi, atsisakė vykdyti nurodymus – sėdi kajutėse ir laukia, kuo viskas baigsis.
Neįmanoma sutvarkyti vizų?
„Raguvos“ įgula sužinojo, kad mineralines trąšas gaminanti įmonė neveikia – trūksta žaliavų, elektros energijos.
Žlungančio nigeriečių verslo įkaitais tapę jūrininkai žmonoms pranešė, kad į laivo triumus anksčiau subertos trąšos sukietėjo – ar tik nereikės jų grandyti ir mesti lauk?
Klaipėdoje LJL slenkstį minančios jūrininkų žmonos, nesulaukdamos vyrų, reikalauja, kad darbdaviai vykdytų įsipareigojimus – parskraidintų namo įgulos narius, kurių reiso sutartys baigėsi.
Darbdaviai aiškina, kad pasikeitus planams neįmanoma greitai sutvarkyti reikiamų dokumentų – esą artimiausia Nigerijos atstovybė, kurioje galima gauti kelionės vizas jūrininkams, įsikūrusi Ukrainoje.
„Vadovai mulkino jūrininkus – nesirūpino vizomis. Praradę bet kokį žmoniškumą pavertė juos komercinių interesų įkaitais. Jie mano, kad žmonoms tik vyrų algos rūpi. Aš trokštu tik vieno – kad mano vyras grįžtų namo gyvas ir sveikas“, – piktinosi viena klaipėdietė.
Jūrininkų žmonos stebisi, kodėl „Raguva“ kiurkso Nigerijoje, užuot plaukusi į Kamerūną, iki kurio – trys paros kelio: „Ten galima greitai sutvarkyti visus skrydžio iš Afrikos formalumus, pakeisti įgulą ir visus darbą baigusius jūrininkus parskraidinti į Lietuvą.“
Pasiuntė į mirtiną pavojų
„Raguvos“ laivo jūrininkai patyrė dar vieną stresą: praėjusią vasarą išplaukę iš vieno JAV uosto Afrikos link, jie staiga sužinojo, kad grūdų krovinį teks iškrauti Liberijoje – valstybėje, kurioje tuo metu jau buvo užfiksuotas mirtino Ebolos viruso protrūkis.
„Skrisdamas į Filadelfiją jau žinojau, kad Afrikoje siautėja Ebolos virusas. Tačiau daugeliui internetu nesinaudojančių įgulų narių tai buvo naujiena. Nesunku nuspėti, kokių minčių prislėgti plaukėme į Liberiją“, – reiso pradžią prisimena vienas „Raguvos“ jūrininkas.
Būtent tuo metu kai kurios Vakarų Afrikos valstybės, tarp jų ir Liberija, siekdamos pažaboti Ebolos virusą, uždarė savo sienas – paskelbė 21 paros karantiną.
Pasukusi į Kamerūną „Raguva" ten paliko pusę grūdų krovinio. Dualos uoste dalis įgulos narių pasikeitė.
„Raguvos“ vaistinėlė nebuvo tinkamai parengta – trūko antibiotikų, kitų nuo pavojingų infekcinių ligų apsaugančių vaistų, preparatų.
Jūrininkai, plaukdami į Liberiją, sunerimę svarstė, ar dorai elgiasi LJL – siunčia į Ebolos viruso apimtą šalį rizikuodama įgulos narių sveikata.
Nuo maliarijos neišsisuko
Nors dauguma „Raguvos“ įgulos narių balsavo už tai, kad netikslinga plaukti į Liberiją, niekas nepasikeitė.
Kamerūne dalį įgulos pakeitę vyrai buvo nusiteikę ryžtingiau – susvyravusius bendradarbius įkalbėjo paremti sergančius ir alkstančius Liberijos gyventojus.
Rugsėjo 11-ąją „Raguva“ nuleido inkarą Monrovijos uoste. Laivo denyje ir triumuose dirbę jūrininkai laikėsi asmeninės higienos ir sanitarijos taisyklių – mūvėjo guminėmis pirštinėmis, jų veidus dengė medžiaginės kaukės, akiniai.
Viskas baigėsi laimingai – Liberijoje praleidę vienuolika parų lietuviai Ebolos hemoragine karštine nesusirgo.
Jūrininkų žmonos situaciją vertino kitaip: „Atsidūrę epidemijos apimtoje zonoje vyrai denyje kibirais rinko lietaus vandenį, kad galėtų nusiprausti, išsiskalbti drabužius, kajutėse gėrė vandenį iš čiaupų.“
Ebolos virusas „Raguvos“ nepalietė, tačiau baimės užteko – Nigerijoje vienas įgulos narys pradėjo karščiuoti. Paaiškėjo, kad jis susirgo maliarija. Ligonis iš laivo kateriu buvo nuplukdytas į krantą.
Laivuose – kaip galerose
Moterys aiškino, kad Lietuvos prekybos laivų jūrininkai jokiomis darbo sutartimis neįpareigoti lankytis tokiuose pasaulio rajonuose, kuriuose jų gyvybei arba sveikatai gresia mirtinas pavojus.
Vos tik reisai baigiasi, įmonė privalo savo lėšomis parskraidinti įgulas į namus.
„Kai prašome sugrąžinti vyrus, mums sakoma: „Kam nepatinka laivuose, gali patys nusipirkti bilietus ir keliauti namo.
Gal jie taip ir padarytų, gavę visą atlyginimą. Po reisų vyrai vėl bėgioja į LJL kaulyti uždirbtų pinigų“, – širdo jūrininkų žmonos.
Visų atlyginimų negavę jūrininkai neretai išgirsta tą patį atsakymą: „Pakentėkite, ateikite vėliau – šiuo metu pinigų nėra.“
Lėšų stokojančios LJL darbuotojams peršamos vadinamosios psichologinės sutartys – aiškiau neapibrėžti santykiai, kai jūrininkai „gali tikėtis dėmesingo ir malonaus bendradarbiavimo su darbdaviais, o šie iš jų – sąžiningo ir nuoširdaus darbo“.
Jūrininkų žmonos tokių sutarčių nesupranta: „Apie kokius žmogiškus santykius galima kalbėti, jeigu vyrai laivuose įkalinami kaip galerose. Ir ko tada verti įstatymai, jeigu šitaip žalojama žmonių sveikata?“
Darbdavys nemato tragedijos
LJL generalinis direktorius Audronis Lubys nemano, kad „Raguvai“ dabar reikia kuo greičiau sprukti iš Nigerijos uosto: „Ne mūsų kaltė, kad laivas įstrigo šioje Afrikos valstybėje. Krovinio siuntėjai mums sumokės už visas prastovas, atlyginimą gaus ir jūrininkai.“
Pats daug metų laivuose kapitonu dirbęs A.Lubys supranta, kad žinia apie Afrikoje pasklidusį Ebolos virusą šiurpina jūrininkų šeimas: „Emociškai paveiktiems žmonėms problemos atrodo didesnės, nei yra iš tikrųjų.
LJL padarė viską, kad „Raguvos“ įgula jaustųsi saugiai. Ilgai ieškojus krovinio sudarytos konkrečios sutartys, kurias reikia vykdyti.“
Vakarų Afrikos valstybių pakrantėse plūduriavusi „Raguva“, pasak A.Lubio, nė kiek nepralošė – šitaip jūrininkai galėjo išvengti kontaktų su tenykščiais gyventojais.
Susisiekimo ministerijos Vandens ir geležinkelių transporto politikos departamento Aplinkosaugos ir ekstremaliųjų situacijų prevencijos skyriaus vadovė Gitana Aukštuolienė patikino, kad „Raguvai“ perduotos medikų rekomendacijos, kaip elgtis lankantis Ebolos viruso paliestose Afrikos valstybėse.
„Kamerūne įgulai nupirktos apsauginės kaukės, pirštinės, medikamentai, dezinfekavimo priemonės. Jūrininkams nebegresia ligos pavojus, nes laivas jau išplaukęs iš viruso plitimo zonos“, – sakė G.Aukštuolienė.
Žada atsiųsti pamainą
„Kai kurie jūrininkai ir jų artimieji be reikalo taip susijaudino – inkubacinis Ebolos hemoraginės karštinės periodas trunka iki 21 paros. Jis parodė, kad nė vienas „Raguvos“ įgulos narys mirtina liga neapsikrėtė.
Būtų nežmoniška, jeigu visi nusigręžtų nuo bėdos ištiktų Afrikos gyventojų“, – „Raguvos“ viešnagę Liberijoje ne vien tik kaip komercinį reisą, bet ir kaip humanitarinę misiją vertino A.Lubys.
Kita vertus, net ir ištvermingiausi jūrininkai negali nežinia kiek laiko gyventi ekstremaliomis sąlygomis. Namuose jų laukiančių artimųjų nervai irgi nėra geležiniai.
Jūrininkų veiklą reglamentuojančios tarptautinės konvencijos dirbti laivuose ilgiau nei septynis mėnesius neleidžia, nebent koks nors jūrų vilkas, nebranginantis savo sveikatos, pats to užsigeistų.
„Su „Raguva“ kasdien palaikome ryšį, žinome viską, kas vyksta šiame laive. Jūrininkai, kurių darbo sutartys baigėsi, artimiausiu metu sulauks pamainos ir bus sugrąžinti į Lietuvą“, – žadėjo A.Lubys.
Kitų jūrininkų artimuosius pasiekė žinia, kad krovinį į Liberiją plukdo dar vienas LJL laivas „Romuva“.
Tikimybė užsikrėsti Ebolos virusu – menka
* Ebolos virusas dažniausiai perduodamas per tiesioginį sąlytį su gyvų arba mirusių žmonių, laukinių gyvūnų krauju, kitais kūno skysčiais, per nesaugius lytinius santykius.
* Epidemiologai tvirtina, kad jūrininkams tikimybė užsikrėsti Ebolos virusu – itin menka.
* Šis virusas, skirtingai nei gripas, oru neperduodamas, juo neužsikrėsi liesdamas maisto produktus, pinigus, plaukiodamas baseine. Ebolos viruso neplatina ir uodai.
* Ant drabužių patekęs užkratas lengvai sunaikinamas muilu, balikliu, saulės šviesa.
* Pasaulio sveikatos organizacija nepataria aklinai atsitverti nuo Afrikos valstybių, kuriose užfiksuotas Ebolos viruso protrūkis – atšaukti visus lėktuvų skrydžius, prekybos laivų keliones, uždrausti turizmą.
