Tai skamba lyg romantinių istorijos versijų prisiskaičiusio girto tautininko kliedesiai? Tikrai taip. Bet Kremlius istorinius kliedesius naudoja kaip visai rimtus argumentus, grobdamas Ukrainos žemes, skelbdamas apie „rusų pasaulio“ vienijimą.
Lietuvai neramu, kad į „rusų pasaulio“ erdvę tokių politikų kaip Vladimiras Žirinovskis kalbose įtraukiama ir mažų mažiausiai Klaipėda bei Vilniaus kraštas. O sakoma, kad V.Žirinovskis garsiai ištaria tai, apie ką V,Putinas galvoja, bet dar nesako.
Rusijai įprasta savo grobuoniškus kėslus grįsti tariamai istoriniais argumentais ir sentimentaliu rūpesčiu rusų tautos žmonėmis, skriaudžiamais neva istoriškai priklausančiose rusams žemėse. Per nesusipratimą arba piktavalių priešų intrigomis atplėštose nuo motininės Rusijos.
Amerika, pavyzdžiui, tokiais atvejais veikia visiškai kitaip – daug nesukdami galvos apie istoriją, nes ja visiškai nesidomi, siunčia savo jūrų pėstininkus ginti amerikiečių investicijų (Panama 1986–siais – red.) arba atimti iš kraugerio diktatoriaus atominę bombą. Nesvarbu kad bombos neranda – tokiu atveju sorry, betgi Saddamas Husseinas vis tiek blogas žmogus buvo.
Vakarai nesupranta Rusijos, todėl ir sunkiai sekasi ją sutramdyti, pašalinti Kremliaus sukeltą geopolitinę grėsmę. Kremlių bandoma pažaboti racionaliomis priemonėmis, taigi ekonominėmis sankcijomis. Tikro ruso sielai sankcijos buvę nebuvę, jam svarbu istorinis ryšys su istorine protėvyne, kuri, pagal Maskvos imperinių ideologų nubrėžtą erdvėlaikio modelį, driekiasi nuo Kurilų salų rytuose iki Berlyno vakaruose. Mažų mažiausiai.
Priešintis rusiškajam imperializmui veiksminga tik jo paties ginklais, taigi – istoriniais argumentais. Ir tik vienintelė Europos Sąjungos šalis turi tokių ginklų – Lietuva. Turi, bet nenaudoja.
Kažkada pasaulis ir pakraupo, ir prajuko, kai V.Žirinovskis pareiškė, kad rusų karys plaus batus Indijos vandenyne. Šiukštu! Istorinę teisę praustis Indijos vandenyne turi tik lietuvių kariai.
Sanskrito kalba, kuria kalbėjo senieji Indijos gyventojai, artima lietuvių kalbai. Seniausiai dar gyvai indoeuropiečių kalbai. Ir ntuo viskas pasakyta. Dar Indijoje ir Pakistane yra Balthistanas. Skeptikai sako, esą tai atsitiktinis sąskambių sutapimas, nieko bendro su baltais neturintis.
Na, o kodėl tada rusų istorikai, grįsdami Rusijos teisę negrąžinti nuo Japonijos atplėštų Kurilų salų, aiškina čia nuo akmens amžiaus laikų gyvenus slavus, nes salų pavadinimas esą kilęs iš rusiško žodžio „kuritj“ (rūkyti)? Nesvarbu, kad akmens amžiuje žmonės dar nerūkė, nes nebuvo nei „Marlboro“, nei „Belomor kanal“.
Na, bet gerai pagalvojus, Indija mums nelabai reikalinga, upės ten užterštos, džiunglėse kobros kandžiojasi. O štai šiltas kurortas prie Viduržemio jūros nepakenktų. Ar Sibiro tremtyje kalenome dantimis tam, kad galėtų maudytis tik šaltame ir prišlapintame Palangos pajūryje?
Žvelkime giliau, į istorijos klodus. Galėtume atkurti istorinį teisingumą ir prisijungti gabalą Italijos, šiaurinę ir vidurinę jos dalį, kurioje senų senovėje gyveno etruskai. Paslaptinga tauta. Etruskų kalbos mįslė neįminta iki šiol – o neįminta todėl, kad mokslininkai nenori pripažinti, kad tai senovės lietuvių kalba. Iš kelių dešimčių iššifruotų etruskų kalbos žodžių bent keli skamba taip pat ar panašiai, kaip lietuviški. Pavyzdžiui, „platu“ – „ploti“, „sume“ – „mes esame“.
O dar etruskų savivardis, „rasenos“, be abejo, reiškia „rasėnai“ ir nurodo šią paslaptingą tautą į Apeninų pusiasalį atsikrausčius iš Raseinių.
Tai – ne mano sugalvoti paistalai. Tokią teoriją išveisė po statybų aikštelę be šalmo vaikščiojęs toks Česlovas Gedgaudas, dar praėjusio amžiaus 8–ajame dešimtmetyje išleidęs knygą „Mūsų praeities beieškant“ apie mistinę, visą Europą apėmusią Baltų Imperiją.
Ateina ir vargšės senutės Anglijos eilė. Britų kalbininkai ir istorikai iki šiol suka galvas, iš kur kilo sostinės, Londono pavadinimas, nes bendrinio žodžio tokia šaknimi anglų kalboje nerandama.
Na, viskas paprasta. Senojoje lietuvių kalboje yra žodžiai „lundėti“, „lunda“ – reiškia pelkę, žemą vietą. Prie pelkėtos Temzės įkūrę Londoną mūsų protėviai jį paskolino britams.
Laikas grąžinti skolas, ponai! Na, Londoną kaip nors patys atsiimsime, ten daugėja ne tik musulmonų, bet ir mūsiškių braškių skynėjų. Po kažkiek laiko raudos koks nors Vatsonas maldaudamas, kad jo pavardę leistų rašyti su „W“, o Lundiškių gatvės būtų žyminos ir angliškais užrašais greta lietuviškų.
Dar aiškesnė Skandinavijos šalių kilmė, paskaitykime kitą istorinių „atvėrimų“ kupiną Venesueloje gyvenančios Jūratės Statkutės–Rosales veikalus apie gotus (aišku, lietuvių protėvius!), ten aiškiai pasakyta, jog skandų pavadinimas kilęs iš lietuviško žodžio „skandinti“.
Turbūt reikia taip suprasti, kad lietuvių protėviai vikingus skandindavo jūroje, ten boluodavo baltų lavonų krūvos, iš čia Baltijos jūra ir Skandinavija.
Sakote, kliedesiai? O ką tada pasakyti apie sovietinių rusų istorikų veikalus, pasipylusius po II–ojo pasaulinio karo, kuriuose rimtu veidu įrodinėjama, kad Rytų Prūsija – nuo praamžių rusiška žemė (“ispokonno russkaja zemlia)?
Buvo net tokių straipsnių, tikinančių, jog Kaliningradas buvęs senovinis rusų miestas, jo pavadinimas sietinas ne su bolševikų kriošena Michailu Kalininu, o su gražiu rusišku žodžiu „kalina“ – putinu... Kokia įžvalga!
Nežinia, ar Vakarai patikėjo tokia, švelniai tariant, keista teorija, bet Karaliaučiaus sritį atidavė Stalinui daug nesiderėję.
Pagaliau, atkuriant lietuviškąjį pasaulį, nebūtina remtis egzotinėmis lietuvių ir baltų praeities teorijomis.
Užtenka akademinio istorijos mokslo ribose išsitenkančių archeologinių ir kalbinių duomenų. Ne tik mūsiškė Marija Gimbutienė, bet ir žymus rusų archeologas Vladimiras Putinas pripažino, kad nuo mūsų eros pradžios iki maždaug VIII amžiaus, kai prasidėjo Rytų slavų invazija, baltai gyveno didžiulėje erdvėje nuo Maskvos upės iki Baltijos jūros. Pavadinimas, Maskva, esą kilęs iš baltiško žodžio „mazgoti“, taigi skalbti drabužius upėje.
Tai ką, Volodia, Klaipėdos norėtum? Bet gal atkurk istorinį teisingumą ir grąžink mums Mazguvą?
Jeigu Rusija užsimojo atgal pasiimti Krymą, kuriame rusai apsigyveno tik prieš pusantro šimtmečio, o tautine dauguma tapo tik prieš 70 metų, išviję totorius – et, nereikia mums Smolensko, nors miestą, kuriame išleista pirmoji lietuviška knyga, atiduokite!
Taip, istorinių argumentų atkurti lietuviškąjį pasaulį turime ne mažiau, nei Rusija atkurti „russkij mir“. Mums trūksta tik mažmožių, bet būtinų mažmožių prie istorinių argumentų: vienos kitos lietuviškos atominės bombos ir nors kelių tūkstančių tankų.
Bet Kauno garažuose kūrybingi meistrai dar ne tokių stebuklų prigamina.
Iš tiesų, jau nusibodo, kai pasaulį mums už nugaros dalijasi atseit galingieji. Užtenka jau graudenti pasaulį, prikišant Ribentropo–Molotovo paktą.
Tegul pasaulis ateityje verkia, minėdamas Obamos–Grybauskaitės slaptųjų protokolų 100 metų jubiliejų.
