Aukščiausi valstybės pareigūnai nenustoja džiaugtis, kad perėjimas nuo vienos valiutos prie kitos vyko iš esmės sklandžiai. Politikai itin gyrėsi, esą išsipildė jų pažadai apsaugoti gyventojus nuo nesąžiningų verslo manipuliacijų perskaičiuojant kainas iš litų į eurus.
Sklandžiu mūsų šalies perėjimu prie euro pasidžiaugė ir Europos centrinis bankas. Jis pareiškė, kad tai buvo ne tik milžiniška logistikos operacija, bet ir svarbus Lietuvos žingsnis dar labiau stiprinant savo ryšius su Europa, patvirtinantis, kad bendroji valiuta yra patraukli.
Pastaroji frazė – netiesioginis, bet dar vienas patvirtinimas to, apie ką mūsų valdžios viršūnės nebuvo linkusios kalbėti, – euro įvedimas Lietuvoje buvo labai svarbus pačiai euro zonai pirmiausia politiniu ir viešųjų ryšių požiūriu.
Tai buvo lyg savotiškas atsakas į vis pasigirstančias žinias apie naujas grėsmes šiai zonai ar dar vienos jos krizės ženklus.
Kiek Lietuva, sklandžiai peržengusi euro zonos slenkstį, laimės ir kiek neteks, parodys ateitis.
Bet jau šiandien atsirado tokių, kurie nutarė greitai ir smarkiai iš to pasipelnyti padirbtais naujosios valiutos banknotais. Pareigūnai gyventojus ramina, kad padirbti eurai – tiktai lašas jūroje, o dažniausiai klastojamos 20 ir 50 eurų kupiūros.
Galima pagrįstai įtarti, kad netikri pinigai į Lietuvą pirmiausia plaukia iš užsienio, o jų gaminimu ir platinimu užsiima organizuota grupuotė, kuri, pasak pareigūnų, tam pasirengė dar prieš euro įvedimą.
Lieka tikėtis, kad eurų padirbinėjimo šmėkla bus sutramdyta. Nors nešvarių pinigų ar su jais susijusių problemų mūsų gyvenime apstu jau seniai ir, atrodo, jos iš esmės bus nesprendžiamos dar ilgai.
Visai nesvarbu, kad dabar ant tų pinigų bus euro ženklas.
Tai, be kita ko, priminė kilęs šurmulys dėl „darbiečių“ rinkimų pinigų. Daug jų kandidatų į sostinės savivaldybės tarybą partijai paaukojo maksimalias fiziniams asmenims leistinas sumas – iki 13,5 tūkstančio eurų arba kiek mažesnes.
Tarp dosniųjų partijos narių – nemažai jaunų žmonių. Jei lygintume jų paaukotas sumas su rinkimų prievaizdams pateiktomis deklaracijomis ir tikėtume jų pasiaiškinimais, tie kandidatai vienu mostu atidavė partijai ne tik viską, ką sutaupė per savo gyvenimą, bet ir ką uždirbo per pastaruosius kelerius metus.
Bene garsiausiai tuo piktinasi opoziciniai konservatoriai, kurie atvirai skelbia įtariantys, kad tos sumos – juodi pinigai iš šešėlinės partijos kasos, kuri, nepaisant ir garsiosios bylos, ir kitų skandalų, toliau esą veikia.
Dešinieji remia prie sienos ir Vyriausiąją rinkimų komisiją, ir teisėsaugą, kad būtų imtasi tyrimo. Tačiau institucijos kol kas tyli arba skėsčioja rankomis.
Tai, kad partijos nariai ar kiti fiziniai asmenys politinei organizacijai per rinkimus ar kita proga dosniai aukoja dideles pinigų sumas, kurių kartais net negali pagrįsti savo pajamomis ir turtu, – seniai akis badanti mūsų bėda.
Politikos užkulisiuose nuo neatmenamų laikų kalbama, kad tokiu būdu išplauti šešėlinius šešėlinių rėmėjų pinigus, juos pačius paliekant šešėlyje, naudojasi visos pagrindinės partijos. Tik vienos santūriau, kitos įžūliau.
Apie galimus piktnaudžiavimus žino ir teisėsauga, ir tie patys rinkimų prievaizdai, tačiau nieko nedaro.
Žinoma, išspręsti šią problemą tikrai nelengva. Gerai, jeigu kurie nors iš tokių fiktyvių aukotojų ar jų vadeliotojų tokie žiopli, kad negali pagrįsti „paaukotos“ sumos jokiais popieriais. O jei apsirūpinę dar ir „dovanų“ rašteliais gali pagrįsti? Kaip tuomet?
Faktas lieka faktu – apie šią problemą iš esmės nekalbama. Buvo tylima ir tuomet, kai Seimas, stumiamas prezidentės D.Grybauskaitės, įstatymais uždraudė remti partijas juridiniams asmenims ir numatė jų finansavimą tiktai iš valstybės biudžeto bei paskirų asmenų kišenės.
Šias pertvarkas rėmę ir vykdę politikai visiškai nekreipė dėmesio į perspėjimus, kad tai greičiausiai ne tik nepakeis situacijos, bet ir dar labiau atitolins partijas nuo visuomenės, nuskurdins rinkimų kampanijas.
Tačiau didžiausia grėsmė – juodi pinigai gali tapti dar juodesni. Regis, tai jau ir atsitiko.
Stebuklas, bet šią savaitę tai pripažino ir pati D.Grybauskaitė, iki šiol vis nepraleisdavusi progos pasigirti, kad partijų finansavimo pertvarka yra vienas sėkmingiausių jos žingsnių kovojant su korupcija ir skaidrinant politinę sistemą.
Sau įprastu stiliumi prezidentė grėsmingai pareiškė, kad jei per savivaldos rinkimus paaiškės, jog teisėsauga ir rinkimų prievaizdai nesusitvarko, ji vėl siūlys keisti įstatymus „labai konkrečiai žiūrint į šių rinkimų patyrimą“.
Kaip? Šalies vadovė į šį konkretų klausimą taip ir neatsakė, bet dar kartą pasinaudojo proga priminti, kad triukšmo centre – vėl ta pati jos nekenčiamiausia politinė jėga.
Darbo partijos adresu Prezidentūra šią savaitę įtarimus dėl pinigų plovimo metė dar ir dėl neseniai paaiškėjusios skandalingos istorijos, kai „darbiečių“ kontroliuojama Socialinės apsaugos ir darbo ministerija už 1,4 mln. eurų parengė niekam nereikalingą ir gal net žalingą socialinių reformų studiją.
Šitokios „studijos“ – irgi paplitusi praktika po valstybės institucijų stogu, kai dideles sumas iš valstybės ar Europos kišenės išpeša tiek privatūs asmenys, tiek juos „samdantys“ valdininkai.
Bet kol kas beveik neįmanoma nuspėti, kada su tokiomis manipuliacijomis bus pradėta kovoti iš esmės ir sistemiškai.
Apžvalgininkas
