Požiūris, esą pasirinkome lengvesnį gyvenimo kelią, skaudina, bet jį nesunku suprasti. Dauguma, matyt, vis dar vadovaujasi patarle „gera ten, kur mūsų nėra“. O kad daugybė visų ir visokių šalių žmonių tiesiog yra pasaulio, beje, labai mažo, piliečiai, bent jau lietuviams suvokti dar per sunku.
Viename socialinių tinklų aptikau užsienyje gimusio graiko komentarą. Sugrįžęs į Graikiją bando joje gyventi, tačiau viskas, ką jis apie Graikiją žinojo – pasirodė visiška netiesa. Todėl jam tapo smalsu, ar yra ir kitų žmonių, kurie sugrįžę į savo tėvynę nebuvo priimti nei šiltai, nei svetingai. Komentaras išprovokavo daugybę pasisakymų. Tarp jų – ir nemažai po ilgo laiko bandžiusiųjų į gimtinę sugrįžti lietuvių.
Tiesa, kol kas į Lietuvą grįžta itin retas užsienyje gimęs lietuvis, tačiau esu tikra, kad jau greitai nebe mūsų, Sąjūdžio vaikų kartos, bet jau būtent emigracijoje gimusiųjų sugrąžinimas į Lietuvos visuomenę, jų sutikimas ir priėmimas taps dar vienu savotišku išbandymu. Skirtingai nuo tų valstybių, kurioms nei migracija, nei keliaguba pilietybė seniai nėra jokia naujiena.
Dabartiniai dvidešimtmečiai – šešiasdešimtmečiai emigrantai (kalbu apie per Nepriklausomybę emigravusius ir tebeemigruojančius) Lietuvą mylim ir prisimenam dar gana realistiškai. Pasiilgstam gimtųjų namų, gamtos, maisto.
Tačiau nebesame naivūs ir sentimentalūs. Ir net tai, kad į mus, sugrįžtančius tik per didžiąsias metų ar šeimų šventes, kartais ir prispirtus sveikatos problemų, pažiūrima „kreivai“, pernelyg nejaudina. Net bejausmė statistika sako, kad dažniausiai susimokame ne tik už save, bet išlaikome ir ne vieną giminaitį ar bendrapilietį.
Tačiau naujoji turinčiųjų lietuviško kraujo karta bus kitokia. Ar Lietuva tik skaičiuoja ir šiurpsta nuo skaičių, ar jau rimtai svarsto, kaip ją parsikviesti?
Užsienio bendruomenėse gimę vaikai auga tarsi užkonservuoti tautiškumo, pagarbos, meilės savo tėvų gimtinei burbule. Turėtume pavydėti ir, tiesą pasakius, šiek tiek liūdėti, nes tiek lietuvių, tiek kitų tautybių svetur gimę vaikai neretai savo tėvų šalį myli, mato gražesnę, jos žmones draugiškesnius, nei tie, kurie gyvena Lietuvoje.
Ir gimsta šventvagiška mintis: galbūt vardan tos meilės savo šaknims, savo tikrajai tėvynei jiems niekada nevertėtų grįžti, galbūt saugiau ir toliau gyventi tame „burbule“, apsaugotiems nuo realybės ir tiesos?
O kokia gi toji tiesa? – paklausite. Manyčiau, kad šiandien mūsų, emigrantų, Lietuvai nebereikia. Jau dedamos pastangos „neskausmingam“ pigesnės darbo jėgos iš užsienio atsigabenimui, trečiųjų šalių piliečių integravimui Lietuvoje.
Kokią Lietuvą ras po dešimtmečio norėsiantys čia sugrįžti lietuviai, tvarkingi, atviri, išmokyti dirbti ir už tą darbą gauti atitinkamą atlyginimą? Ar neatsitiks taip, kad įnoringu vakariečiu pavadintas ne vienas bus darbdavio pasiųstas atgal, ten, iš kur bandys sugrįžti?...
Ar ir mūsų naujoji emigracijos banga, kuri į Lietuvą neabejotinai grįžinės su atviresnėmis pažiūromis, naujomis idėjomis, kultūros ir ekonomikos žiniomis, puikia darbo patirtimi, darbdaviams nebus vertinga? Ar jie irgi Lietuvoje bus tik užsieniečio piliečiai?
Ką gi, sėkmės tiems, kurie iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą ir dirba už neįtikėtinus minimalius atlyginimus, kad tik galėtų būti Lietuvoje, bet dar didesnės sėkmės iš tiesų reikia linkėti tiems, kurie į Lietuvą grįžinės po dešimtmečio, kito, netgi nebebūdami Lietuvos piliečiais, nes pilietybė bus iš jų ir prieš jų valią atimta.
Tikėkimės, kad niekam nešaus mintis atimti iš jų teisę – bent jau būti lietuviais.
