„Ar per 25 metus Lietuvos žmonės tapo labiau pilietiški?“ Taip būtų skambėjęs šio tyrimo klausimas, jei jį būtų rengę sociologai. Tačiau tą naktį, kai kopas talžė uragano sukeltos bangos mokslininkų ten nebuvo. Tik būrys įšilusių žvejų. Ir mergina su automobiliu ant pėsčiųjų tilto.
Devyniolikmetė tenorėjo pasilinksminti: per audrą prisidegti cigaretę, parūkyti ir (galbūt) nusispjauti į jūrą per turėklus. Tačiau „Peugeot“ įsirėžė į aptvarus ir tik per stebuklą nenukrito į vandenį. Vairuotoja, dėl kurios blaivumo tą naktį dabar aiškinasi policija, jau būtų sukusi atgal, jei ne išsišokėlis palangiškis, atėmęs iš jos raktelius.
Būryje ant tilto atsirado tik vienas, kuriam tai pasirodė visai nejuokinga ir netgi pavojinga. Visi kiti puolė ginti esą nepelnytai skriaudžiamą merginą. Teisybės ieškotojas, nesėkmingai mėginęs kviesti policiją, gavo į nosį, o žvejų mūza nuvairavo atgal į sausumą. Ko gero, nujausdama, kad išsisukti vis tiek nepavyks, po paros pati prisipažino policijai.
Kokią žinią mums pasiuntė ši „Felikso“ perkošta istorija ant tilto? Ogi labai paprastą: viena šalia kitos gyvuoja dvi Lietuvos, kurių keliai kartais susikerta.
Viena baltomis pirštinėmis ant mašinų klijuoja lipdukus, raginančius neduoti ir neimti kyšių. Ji tiki įstatymų viršenybe, teisuoliškai piktinasi neįgaliųjų vietose statomais automobiliais ar bando sugauti rinkėjų balsus perkančius politikus.
Kita Lietuva, gal net didesnė nei pirmoji, viską mato kitaip, o vykis per audrą ant Palangos tilto įprasmina jos vertybes. Mašina ant pėsčiųjų tilto? Smagu! Girta vairuotoja? Na ir kas – visi mes ne be nuodėmės. Skambini policijai? Gaidys!
O kas, jei mūsų šaliai smogtų rimtesnė stichinė nelaimė ir kuriam laikui pakriktų nusistovėjusi tvarka? Kuris iš tų dviejų požiūrių į pasaulį tada paimtų viršų?
