Ligoninių archyvai – pradanginti, kaltųjų – nėra

Kam gali prireikti tikslaus gimimo laiko? Įsivaizduokime, kad gūdžiais pokario metais gimęs žmogus, iš tėvų pasakojimų žinantis, jog turi brolį ar seserį dvynį, kažkur dingusį iš karto po gimimo, nuspręs griebtis paskutinio šiaudo.

Net jei gimimo liudijime vienas iš jų Petras Petraitis, o kitas Jonas Jonaitis, yra viltis, kad būtent tame naujagimių registracijos žurnale bus įrašyta, kad jo mama Agota Petraitienė N metų N mėnesio N dieną pagimdė vyriškos lyties dvynukus. Žinoma, surasti jį bus sunkiau, negu adatą šieno kupetoje, tačiau žmogus bent jau žinos, kad yra ko ieškoti.

Arba įsivaizduokime kitą situaciją: jei staiga paaiškėtų, kad koks nors keistuolis senukas savo didžiulį palikimą paskyrė tam iš dvynių, kuris keliomis ar keliolika minučių vyresnis. Kaip nustatyti kuriam? Juk Civilinės metrikacijos skyriuose įrašyti tik metai, mėnuo ir diena.

Net jei tiesiog panorote užsisakyti savo asmeninį horoskopą ir nutarėte sužinoti savo tikslų gimimo laiką, tai nebūtinai jums pavyks padaryti.

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba savo interneto svetainėje kaip vieną dažniausių klausimų mini ir tokį: „Norėčiau sužinoti tikslų savo gimimo laiką. Ar archyvai tokius duomenis turi?“

Čia pat rasite ir atsakymą, kad archyvai tokių duomenų nekaupia. Tačiau „kūdikio gimimo data, laikas ir kita informacija fiksuojami Naujagimių registracijos žurnale, kuris saugomas ligoninės gimdymo skyriuje 75 metus“. Tad ieškančiajam patariama kreiptis į ligoninę, kurioje gimė.

Pasiteiravus apie tokius žurnalus keliose šalies ligoninėse, pasipila patys įvairiausi paaiškinimai: archyvai sulieti sprogus vamzdžiams, dalis archyvų prarasta per patalpų remontą ar iš viso dingo nežinia kur po gydymo įstaigos reorganizacijos.

Panašu, kad gydymo įstaigų darbuotojai skirtingai įsivaizduoja, kiek minėti dokumentai turi būti saugomi. Vieni prisipažįsta girdėję, kad šis terminas yra 75 metai, kiti teigia, kad tik 50 metų, treti iš viso mano, kad saugoti šiuos įrašus reikia vos 25 metus.

Ėmus domėtis ligoninių archyvais aiškėja, kad šiuo metu juose dirbantys specialistai apie savo pirmtakų kruopštumą, o tiksliau jo nebuvimą, žino nedaug, o dėl pradangintų dokumentų atsakomybės imtis neketina.

Vilniaus gimdymo namuose savo gimimo laiką norėjusi sužinoti 1968 metais gimusi Irena S. sužinojo, kad čia naujagimių registracijos žurnalai yra tik nuo 1974 metų.

„Jau buvau susiruošusi važiuoti į gimdymo namus, nes sekretorė telefonu maloniai paaiškino, kad jei žurnalai išlikę, reikės atvykti su asmens dokumentu ir parašyti prašymą, tačiau staiga toptelėjo į galvą pirmiausia pasiteirauti, ar man reikalingų metų dokumentai yra – labai jau keistai nuskambėjo ta sekretorės pastaba „jeigu išlikę“, – pasakoja moteris.

„Ir gerai, kad paskambinau dar kartą, nes būčiau veltui per visą miestą važiavusi. Archyvo darbuotoja paprašė paskambinti šiek tiek vėliau, kad turėtų laiko patikrinti, o tada ir pasakė, jog žurnalų nėra. Klausiu, kodėl, kur jie dingo, o moteris atsako nežinanti“, – pasakojo ji.

Molėtų ligoninės archyvarė taip pat patikino, kad visas archyvas neišsaugotas: „Labai abejoju, kad turime, tarkime, gimusiųjų 1955 metais įrašus, nes turime ne visą archyvą“, – sakė prisistatyti nenorėjusi moteris. Anot jos, dažni atvejai, kai į ligoninę kreipiamasi su prašymais atrasti tikslų gimimo laiką. Anot pašnekovės, šiai įrašais ypač domisi savo giminės geneologinius medžius sudarinėjantys žmonės.

Įdomi istorija redakciją pasiekė iš Šalčininkų rajono. Kažkada jis vadinosi Eišiškių rajonu, vėliau buvo net du – Šalčininkų ir Eišiškių – rajonai. Ir ligoninės su gimdymo skyriais apie 1955–1960 metus, buvo, regis, dvi – ir Šalčininkuose, ir Eišiškėse.

„Tėvų jau nėra, tad jų paklausti, kur gimė, mūsų giminaitis negali. Tad mes, artimieji, nusprendėme padaryti jam staigmeną ir artėjant 60-mečiui pradėjome domėtis, kada gi jis gimė“, – savo pasakojimą pradeda Rita R. Jos teigimu, kadangi gimdymo skyrius Eišiškėse uždarytas apie 1973–1977 metus, pirmiausia artimieji teiravosi Eišiškių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje – gal kartais jų rūsiuose tos nelemtos bylos užsimetė. Tačiau išgirdo atsakymą, kad ten jų nėra.

Moters gautame Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos atsakyme į jos užklausą rašoma: „Jei ligoninės gimdymo skyrius buvo likviduotas, naujagimių registracijos žurnalas gali būti saugomas ligoninės archyve arba perduotas funkcijų perėmėjui. Dėl šios informacijos prašom raštu kreiptis į ligoninę, kurioje gimėte.“ 

„Logiška manyti, kad jei Eišiškėse gimdymo skyrius uždarytas, dokumentai turėtų būti Šalčininkuose. Tad nutarėme kreiptis į Šalčininkų savivaldybės ligoninę. Tačiau pasirodo, jog čia žurnalai nepateko. Dar daugiau – sužinojome, kad šioje ligoninėje naujagimių registracijos žurnalai yra tik nuo 1962 metų. Kur gali būti ankstesni, o juo labiau – kur gali būti nukeliavę uždaryto Eišiškių ligoninės gimdymo skyriaus dokumentai, niekas pasakyti negalėjo. Jie dingo kaip į vandenį“, – tęsia Rita.

Tikėdamasi, kad dokumentai kažkokiame rūsyje vis dėlto guli, tik darbuotojai tingi jų ieškoti, moteris priminė, kad šie žurnalai turi būti saugomi 75 metus. „Bet man atsakė, kad  dabar numatytas toks ilgas saugojimo laikas, o sovietmečiu jie buvo saugomi trumpiau, tik 25 metus, todėl tikriausiai seniai sunaikinti“, – pasakoja ji. „Bet jeigu taip, kodėl nesunaikinti žurnalai nuo 1962 iki 1989 metų? Juk jie taip pat senesni negu 25 metai? Kad ir kaip svarstysi, galai nesueina“, – savo pasakojimą baigia Rita R.

Šalčininkų rajono savivaldybės ligoninės direktorius Zbignevas Semenovičius patvirtino, kad ieškant informacijos apie gimusius iki 1977 metų asmenis jų ligoninėje tokių įrašų gali nebūti, nes iki tol nebuvo ir pačios ligoninės: „Ligoninė įkurta tik 1977 metais, o iki tol rajone buvo kelios mažos ligoninės. Įsivaizduokite, juk anuomet vyko kelių įstaigų reorganizavimas iš karto.“

Pašnekovo teigimu, jis pats prisimena, kai iš rūsio, kuriame buvo saugomi dokumentai, dar savo iniciatyva išgelbėjo nemažai dokumentų ir knygų, nes labai domisi medicinos istorija ir jam tai atrodę vertingi istoriniai šaltiniai. „Jei ką ir reikėtų kaltinti, kad reorganizuojant įstaigas archyvai neišliko, tai tarybų valdžią, kuri nesugebėjo užtikrinti, kad tuo metu dirbę žmonės savo pareigas atliktų tinkamai. Pats ligoninės vadovu dirbu jau 11 metų, ir saugome šiuo metu daugiau įvairių dokumentų nei turėtume“, – kalbėjo Z.Semenovičius.

Portalo lrytas.lt kalbinta Varėnos ligoninės, kurioje jau seniai gimdymo skyrius nebeveikia iš viso, archyvarė Ona Sereičikienė teigė, kad ligoninėje galima atrasti archyvinius įrašus nuo 1962-ųjų. Tiesa, išliko ne visi dokumentai: „Dalies dokumentų trūksta, nes archyvas buvo įrengtas rūsyje ir kartą trūkus vamzdžiams jis buvo užlietas. Buvo laikas, kai su archyvu nebuvo nuosekliai dirbama, tad jame atsirado spragų.“

Archyvarės teigimu, ligoninės administracija kartkartėmis sulaukia užklausų apie tikslų gimimo datą ir laiką: „Prieš porą metų buvo labai populiaru domėtis tiksliu savo gimimo laiku. Klausiantieji neslėpė, kad tai daro norėdami kreiptis į astrologus ir sulaukti iš jų kuo tikslesnės astrologinės prognozės“, – kalbėjo pašnekovė.

Pasak specialistės, dažniausiai besikreipiantiems pavyksta padėti, bet tuo, kad likimas mėgsta staigmenas, moteriai teko įsitikinti asmeniškai: „Mano pačios dokumentuose yra mėnesio neatitikimas, mat man gimus vadinamųjų metrikų nebuvo, o tėtis užrašyti nuėjo po mėnesio. Tad dokumentuose nurodyta jo atėjimo į metrikacijos skyrių data, o aš pajaunėjau visu mėnesiu. Tiesa, bažnyčios archyvuose nurodoma teisinga gimimo diena, tad ir žmonėms patariu kreiptis į vietinius kunigus, kurie taip pat kruopščiai registravo gimimus.“

Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Informacijos ir dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Daina Čenytė teigė, kad gimimo faktą patvirtinantys nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių registracijos žurnalai turėtų būti saugomi 75 metus.

„Ne visos ligoninės išsaugojo savo archyvus, nes daug gydymo įstaigų buvo reorganizuotos ir ne po vieną kartą. Buvo tokių atvejų, kai gimdymo skyriai iš vienų ligoninių perkelti į kitas, o tokiais atvejais archyvai taip pat turėjo būti perkeliami. Bet buvo ir taip, kad dokumentai liko ligoninių archyvuose, tokiu atveju jie turėtų būti saugomi numatytą laiką.“

Anot pašnekovės, tai, ar pavyko išsaugoti archyvus, priklauso nuo ligoninėje dirbusių žmonių pareigingumo. Tokie dokumentai, kaip nėščiųjų, gimdyvių ir naujagimių žurnalai valstybiniam saugojimui nėra perduodami ir turi būti saugomi ligoninėje – skyriuje, o paskui perkeliami į ligoninės archyvą.

Jeigu koks nors žmogus ieško informacijos apie savo gimimo laiką ir sužino, kad archyvas, kuriame turėtų būti ieškomas įrašas, neišsaugotas, – tai ir kaltų nėra? „Ne. Iš tiesų, net jei ir būtų atrasta, kad koks nors ligoninės darbuotojas nesutvarkė archyvo, jo neįformino, tai nuo to dokumentai neatsiras. Juk minėtų dokumentų būna tik vienas egzempliorius.“

Anot pašnekovės, ligoninėje paprastai įregistruojamas gimimas, o Civilinės metrikacijos biuro dokumentuose įrašai atsiranda tik po tam tikro laiko. Registracijos įrašai pildomi ta data, kuria registruojamas pats faktas, bet ne tikslus laikas, kai žmogus gimė, tad itin tikslų gimimo laiką galima atsekti tik pagal naujagimių registracijos žurnalus.

Paklausta, ar yra girdėjus apie bandymus patikrinti, ar, tarkime, žmogus neturi brolio dvynio, kuris dėl kokių nors priežasčių nebuvo augintas šeimoje, ir vienintelis gimimo įrodymo faktas tokiu atveju būtų gimimų registracijos žurnalas, pašnekovė neatmetė tokios galimybės: „Gali būti, bet man su tokiais faktais susidurti neteko. Paprastai tėvai stengiasi naujagimius kokiu nors būdu įregistruoti. Iki 1940-ųjų jie tą darė bažnyčioje, o vėliau – Civilinės metrikacijos skyriuose, apylinkėse. Būna atvejų, kai žmogus neranda savo metrikų, tuomet duomenis galima atkurti kaip juridinį faktą per teismą“, – kalbėjo specialistė.

Paprašyta patikslinti, ar tai reiškia, kad tokiu atveju gali pasirinkti bet kokią gimtadienio datą, pašnekovė sakė: „Taip. Tai lygiai tokia pati tvarka, kai žmogus per teismą pripažįstamas mirusiu. Tokiu atveju juridinis faktas yra paties žmogaus egzistavimas, kurio pagrindu ir pripažįstamas jo gimimas.“

Anot pašnekovės, daug dažniau nei išrašo iš ligoninės naujagimių registravimo žurnalo žmonėms reikia išrašo iš Civilinės metrikacijos skyriaus: „Faktai iš ligoninės dažniau naudojami datai tikslinti ar pramoginiams dalykams, nei  kokiems nors dokumentams tvarkyti ar juridiniams faktams atkurti ar patvirtinti.“

Pašnekovės teigimu, Archyvaro tarnyba niekada net nebandė domėtis, kiek šalies ligoninių yra praradusios savo archyvus: „Net nuolat saugojamus savo veiklos dokumentus ne visos ligoninės perduoda valstybės archyvams, tai ir suskaičiuoti tų praradimų, kai nėra kontrolės, nėra galimybės.

Tokiu atveju reikėtų apklausti visų 65 savivaldybių ligonines. Juk beveik kiekviename rajono centre yra ligoninė, kiekvienoje iš jų yra to paties tipo dokumentų, o jų saugojimo terminą yra nustačiusi Sveikatos apsaugos ministerija.“

Suderinusi su Archyvaro tarnyba, ministerija yra nustačiusi, kokias būtent dokumentų rūšis reikia saugoti. Taip pat Sveikatos apsaugos ministerija turėtų ir kontroliuoti medicinos įtaigas, kad jos tinkamai saugotų dokumentus.

Pašnekovės teigimu, archyvai aktyviau kontroliuoja tas įstaigas, kurios jiems privaloma tvarka perduoda savo dokumentus. Jei įstaiga dokumentų į archyvus neperduoda, tai ir kontrolės nėra.