Per Vilniaus televizijos centro šturmo (1991) metines šių įvykių dalyvis A. Nevzorovas papasakojo leidiniui „Otkrytaja Rossija“ apie tai, kodėl pastangos išsaugoti SSRS nuo subyrėjimo buvo pasmerktos žlugti ir kuo skiriasi paskutiniai sovietų imperijos gynėjai nuo šiandieninių didžiavalstybiškumo, militarizmo ir ekspansijos propagandistų.
Prieš 24 metus, 1991 metų sausį sovietų kariuomenė įžengė į Vilnių, nepriklausomybės nuo SSRS siekusios Lietuvos sostinę. Šturmuojant Vilniaus televizijos centro bokštą naktį į sausio 13-ąją žuvo 13 žmonių, tarp jų KGB „specnazo“ „Alfa“ grupės leitenantas, sužeista per 140 žmonių, rašo „Otkrytaja Rossija“. Ir Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas, ir gynybos bei vidaus reikalų ministrai atsisakė prisiimti atsakomybę už šiuos kruvinus įvykius.
Tuo metu Vilniuje buvęs žurnalistas, programos „600 sekundžių“ vedėjas Aleksandras Nevzorovas buvo tarp Maskvai ištikimų jėgos struktūrų atstovų. Sausio 15 dieną Sovietų Sąjungos centrinė televizija parodė jo filmą reportažą „Našy“ („Mūsiškiai“), kuriame buvo šlovinami Sovietų Sąjungos vadovybei ištikimi Pabaltijo OMON būriai. Tragiškus 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius A. Nevzorovas neigė ir stojo į sovietų armijos ir ginkluotų OMON'ininkų pusę.
Dokumentiniu pavadintame filme rusų žurnalistas bandė parodyti, jog Lietuvos kovotojai už laisvę yra viso labo prieš taikius rusų karius agresyviai nusiteikę nacionalistai. Jis teigė, kad sausio 13-ąją žuvę ir sužaloti žmonės į ligonines ir morgus buvo atvežti iš avarijų vietų, o ne iš po rusų tankų.
SSRS Aukščiausios Tarybos sprendimu per centrinę televiziją parodytas filmas sukrėtė Lietuvą ir Sovietų Sąjungą. A.Nevzorovas ilgam tapo vienu iš pagrindinių demokratinės visuomenės priešų ir didvyriu, stiliaus ikona kairuoliškai patriotiškai nusiteikusiai opozicijai.
– Vilniaus įvykiai – tai buvo refleksiniai mirštančios imperijos traukuliai ar sąmoningas veiksmas, bandymas įgyvendinti kažkokią SSRS gelbėjimo strategiją?
– Tuomet, 1991-aisiais metais, išgelbėti SSRS mėgino trys-keturi bepročiai, tokie kaip aš ir Česlovas Mlynikas (Rygos OMON vadas – „Otkrytaja Rossija“ pastaba). O visi tie generolai- jie gi apskritai nėra „pritaikyti“ nei mąstyti, nei veikti. Juk tai visiškos padugnės. Ir nėra baikštesnės publikos už kariškius. Jie be aiškios komandos niekada niekam nesiryžta. Buvo keletas berniūkščių, kurie bandė išgelbėti savo Tėvynę – taip jie tada suprato situaciją. Jie tai darė gan beprotiškai, gan romantiškai ir negalvodami. Ir nėra nieko nuostabaus, kad trims–keturiems berniūkščiams nepavyko išgelbėti savo Tėvynės, kai aplinkui buvo beveik 300 milijonų absoliučiai pasyvių žmonių.
- O kodėl milijonai SSRS piliečių buvo pasyvūs?
– O jie gi visada pasyvūs savo prigimtimi ir visada bus pasyvūs. Juk tai dauguma, ji ir privalo būti buka, nepaslanki ir beprasmė.
– Bet 1918 metais ginti imperijos stojo kažkokia santykinai skaitlinga jėga. Tegu jų buvo trys-penki tūkstančiai žmonių, bet tai buvo kažkas tokio veiklaus – buvo Savanorių armija, kitos baltagvardiečių formuotės...
- Bet juk vis viena tuomet irgi viską sprendė penki, septyni ar aštuoni žmonės. Gal būt, jeigu 1991 metais tokių žmonių būtų buvę truputį daugiau – nors 10-20 – galimas daiktas, SSRS iširimą būtų pavykę bent jau užvilkinti, atitolinti. Bet kadangi mūsų buvo tik trejetas ar ketvertas, suprantama, jėgos buvo absoliučiai nelygios.
Bet nuo to laiko daug kas pasikeitė ir dabar Vilniaus įvykiai man neturi jokios reikšmės.
– Ar skiriasi tie paskutinieji 1991 metų imperijos romantikai nuo tų, kurie trimituoja apie imperiją, „Novorusiją“ ir sakralinį rusišką Krymą šiandieną?
– Ne, į visus tuos šiandieninius menkystas aš apskritai rimtai nežiūriu. Kada laikytis tokios pozicijos buvo pavojinga, kada tai buvo negalima, kada tai buvo be užtarimo aukščiausiame lygyje, visi tie menkystos sėdėjo pačiuose tolimiausiuose ir purviniausiuose kampuose ir netgi ūsus bijojo pakrutinti. Tai dabar jie patriotai. Defektyvūs puskvailiai.
Tokia baili ir mėšliška publika, kad net ir kalbėti apie ją neįmanoma. Vos tik kas driokstels, tai jie vėl išsilakstys po savo plyšius. Jie veikia tik tada, kada jaučia už savęs kažkokią jėgą. Patys jie yra niekas ir neturi vardo. Aš nieko iš jų nemačiau Vilniuje 1991 metais. Juoba, kad visi tie įvykiai, tikriausiai, iš mūsų pusės buvo didelė klaida. Buvo aišku, kad nieko nesustabdysi.
– Jeigu šiandieninis su savo šiandienine patirtimi atsidurtumėte 1991 metų Vilniuje, kaip jūs elgtumėtės?
– Iš manęs burtininko nebus. Tuomet aš mačiau savo pareigą būtent tokią.
Aš matau šiandieninę Lietuvą. Man labai gaila, kad man visam laikui uždrausta ten nuvykti, kadangi aš ten jiems esu karinis nusikaltėlis. Bet aš su didžiausiu susižavėjimu vertinu jų prezidentę Dalią Grybauskaitę. Vardan galimybės išsirinkti tokią prezidentę buvo galima ryžtis viskam. Tiesiog nuostabi savo drąsa, taurumu, mokėjimu elgtis moteris.
Aš gailiuosi, kad lietuvių tauta visiems laikams įrašė mane į priešų sąrašą. Nors tada, 1991-aisiais, aš elgiausi taip, kaip laikiau esant reikalinga, ir nė vieno savo poelgio neišsižadu.
Parengė Leonas Grybauskas.
