Tuomet Rimantas buvo 24-ių, mokėsi Kauno politechnikos instituto
Radiotechnikos fakulteto ketvirtame kurse.
Kulkos sunkai sužalotas vaikinas buvo nugabentas į ligoninę, tačiau jo
gyvybės išgelbėti nepavyko.
Prieš trejus metus Marijampolėje buvo išleista knyga apie laisvės gynėją
R.Juknevičių. Joje – marijampoliečių prisiminimai apie R.Juknevičių
bei to meto įvykius sostinėje.
„Mes su Rimantu stovėjome greta. Kai prasidėjo tankų ataka, prisimenu
paskutinius draugo žodžius: „Turėsim ką papasakoti anūkams, kaip
istoriją kūrėm“.
Mane žmonių minia nubloškė atgal. Netrukus pamačiau, kad vyrai neša
sužeistą žmogų. Kai priėjau, pamačiau, kad tai Rimantas.
Greitosios pagalbos mašinos buvo perpildytos, todėl paprašėme, kad
lengvosios mašinos vairuotojas nuvežtų į ligoninę. Aš važiavau kartu.
Važiuodamas dar mačiau, kaip Rimantą iš skausmo traukė traukuliai,
tačiau nė žodžio nepratarė, buvo netekęs sąmonės.
Kai nuvežėme į ligoninę, nebuvo nei pulso, nei spaudimo. Dar darė
operaciją, bet gyvybės išgelbėti nepavyko.
Netekau geriausio savo draugo, paaukojusio gyvybę už Lietuvos laisvę. Iš
ligoninės šią liūdną žinią pranešiau Rimanto tėvams.
Rimanto kraujas ant mano rūbų visad primins, kaip reikia mylėti Lietuvą,
kokia kaina saugoti Tėvynės laisvę“, – apie kraupią 1991-ųjų sausio
13-osios naktį pasakojo Vytautas Juozapavičius, tuometis studentas bei
Rimanto bičiulis.
R.Juknevičius po mirties buvo apdovanotas I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus
ordinu.
Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę gynusio R.Juknevičiaus vardu buvo
pavadinta Marijampolės gatvė. Joje yra mokykla, kurioje mokėsi Rimantas.
Vanda ir Rimantas Juknevičiai užaugino tris sūnus: Henriką, Rimantą,
paaukojusį gyvybę už laisvę, ir Tomą.
˙
