Nes, suprask, jie taip pajuokaudami parodo mūsų, netolerantiškųjų, minties seklumą. Niekas, kas yra sveiko proto, nesiūlo kokio nors tikėjimo žmonių išvyti, bausti, įkalinti be teismo. Už religiją nebaudžiama.
Baudžiama už veiksmus, kurie daromi religijos pagrindu, jos vardu arba jos yra pateisinami.
Jei žmogus nušaunamas dėl bet kokios priežasties – nes nepatiko jo išvaizda, turtas, žodžiai ar jo pieštos karikatūros, tai yra nusikaltimas, ir, beje, nusikaltėlis yra bet kas, kas skatino tam nusikaltimui arba žinojo, kad jis bus vykdomas, ir neužkirto jam kelio. Tokį reikia bausti ir perauklėti taip, kad ateityje taip nebesielgtų.
Aš žinau, kaip išmokyti Europoje gyvenančius, bet jos taisyklių nepriimančius asmenis. Klausykitės.
Niekas negali ginčytis, kad šiandien dalis išpažįstančiųjų islamą yra teroristai arba skatina teroro veiksmams kitus. Tik nepainiokite klausimo ir nekiškite man dabar kitų religijų ir kitų nusikaltimų – viduramžių inkvizicijos arba actekų ritualinių žudymų. Čia mes dabar kalbame apie islamą ir jo padarinius. Krikščionys ir actekai Paryžiuje šiemet nieko nešaudė.
Kai Niurnberge po Antrojo pasaulinio karo procesas, tai niekas nekvietė parėkauti iš pašalės visokių tolerantiškų ir laisvamanių kitokios nuomonės atstovų – „kodėl teisia tik nacius, o kodėl niekas neprisimena Šiaurės Amerikos indėnų išnaikinimo“ (tiesą sakant, būtent taip nuolatos elgiasi Rusijos propaganda – tu jiems apie Gulagą ir Čečėniją, o jie tau atgal – apie juodaodžius, kuriuos Amerikoje skriaudė prieš pusę šimtmečio)? Niurnberge buvo kalbėta buvo apie konkrečius nusikaltimus, kuriuos sukėlė konkreti ideologija.
Tiesą sakant, tokie patys nusikaltėliai yra ir tie, kas šiandien sako, esą Paryžiaus žurnalistai ir karikatūristai patys prisiprašė bėdos. Nusikaltimo teisinimas yra bendrininkavimas. Žurnalistai ir karikatūristai jokio nusikaltimo pagal galiojančius įstatymus nepadarė. Jei jų veiksmai nepatinka gaujai laukinių, kurių širdžiai artimesnės bendruomenės su užmušinėjimu akmenimis, tai dar nieko nereiškia. Jie yra teisūs prieš įstatymą ir savo sąžinę, ir juos gina įstatymai tos žemės, kurioje jie gyvena.
Ir negrūskite čia savo ašaringų kauksmų apie nuosaikius musulmonus, kurie tyliai smerkia žudymus. Nacių Vokietijoje buvo nuosaikių vokiečių ir net Vokietijos nacionalsocialistinės darbo partijos narių, kurie tylomis smerkė koncentracijos stovyklas ir Holokaustą, tik tai nelabai padėjo tiems, kas ėjo į dujų kameras arba stovėjo prie sušaudymo duobių. Ir būtent todėl šiandien tų nuosaikiųjų niekas neprisimena – jų nuosaikumas niekam nepadėjo, o jų tylus pritarimas arba taikstymasis padėjo nužudyti milijonus. Daugelis tikisi, kad tie nuosaikieji šiandien dega pragare.
Todėl gal jums šiandien atrodo, kad mes turime nepatogiai jaustis prieš taikius musulmonus, kurie nekviečia žudyti? Aš jiems priekaištauju dėl to, kad jie nieko nedaro, kad beprotiškas akmens amžiaus religijos radikalų siautėjimas būtų sustabdytas.
Išsižadėkite savo religijos. Pakabinkite savo parduotuvės lange pašiepiančią karikatūrą. Pasakykite viešai, kad nieko, absoliučiai nieko, neturite bendro su barzdotais pamišėliais trumpomis baltomis kelnėmis, kviečiančiais karui su Vakarais. Nes niekas neduos jums medalio ir nesižavės jumis vien todėl, kad nesilaikėte susiėmę už rankų su žmogžudžiais.
Negali būti Los Andželo nusikaltėlių gaujoje, išsitatuiruoti svastiką ant skruosto, išmokti gaujos pasisveikinimą ir jį naudotis, ir kartu pykti, kad tave sieja su gaujos vykdomais nusikaltimais: „Aš tai asmeniškai nieko nenužudžiau“.
Sakote, karikatūros įžeidė religinius jausmus? Įsižeisti gali kiekvienas. Vadinamoji „taikos religija“ (kuri tiek pat yra taikos religija, kiek degtinė yra blaivybės gėrimas – nejuokinkite, prašom) yra linkusi įsižeisti dėl kiekvieno nieko, kuris civilizuotos visuomenės požiūriu yra žodžio ir raiškos laisvės ribose.
Iš kur žinau, kad mūsų visuomenė yra civilizuota, o jų – ne? Todėl, kad būtent iš musulmoniškų šalių į krikščioniškus traukia ir apsigyvena pagrindinės migrantų masės. Daugelis jų – tie, kas aršiausi - naudojasi visomis privilegijomis ir įstatymo teikiamomis garantijomis, neigdami tą patį Vakarų pasaulį, kuris naiviai juos glaudžia, peni ir yra atlaidus jiems, kaip vaikams.
Islamas – jauna religija, sako daugelis užtarėjų, pabrėždami, kad ji maždaug septyniais šimtmečiais jaunesnė už krikščionybę, ir kai pastaroji buvo tokia jauna, viduramžiais irgi jos vardu buvo daroma visokios velniavos.
Tai tiesa. Tačiau islamo nebranda ir su tuo susijęs isteriškas radikalumas, kurio rezultatus pamatėme Paryžiuje, dar ne priežastis jį toleruoti ir mylėti tokį, koks yra. Paauglystės amžiuje vaikai daro kvailystes, bet niekas nesako, kad todėl jiems reikia išdalinti šaunamuosius ginklus ir nieko nedrausti – vis tiek kvailios.
Akmens amžiuje įstrigusių islamo išpažinėjų kvailybė turi būti gydoma ne ribojant karikatūrų publikavimą ir ne jautriai įsiklausant, o piešiant daugiau karikatūrų, pašiepiančių religijas ir jų pranašus, jei reikia, valstybės lėšomis išdidinus iki plakatų dydžio, išklijuoti gatvėse. Valstybė Vakaruose turi mokėti už socialinę reklamą, kuri sakytų: „Vakaruose mes juokiamės iš visko, kas mums juokinga“.
Humoras ir satyra neturi būti ribojami nieko, niekaip ir niekada. Jie turi teisę įžeisti, pašiepti ir niekinti – tai yra Vakarų civilizacijos pamatas. Humoristas, prašantis leidimo, yra ne humoristas, o tik valdžią aptarnaujantis kutenimo specialistas.
Todėl išauklėti įsismarkavusius islamo radikalus galima ne baikščiai slapstantis, bet akiplėšiškai, drąsiai ir pabrėžtinai parodant, kad čia – mūsų tvarka ir mūsų taisyklės, ir jei norėsim, karikatūros bus kiekviename laikraštyje, po velnių, net ne laikraštyje, ant kiekvieno Europos Sąjungos piliečio paso ir ant kiekvieno pieno pakelio išspausdinsime po karikatūrą. Kai keisime euro banknotų dizainą, sudėsime karikatūras ir ant pinigų.
Pratinkitės.
