Jausdamasis esančiu tokių protestų dalyviu, vis tik visus geros valios žmones raginu visados kalbėti tik savo vardu, išdrįsti vėl būti savimi, nesidangstant kaukėmis net didžiausių išbandymų metu. Kaip kažkas jau yra pastebėjęs, kaukės dėvėjimas baigiasi ne tik tuo, kad kartais kaukė priauga prie veido taip, jog sunku po to būna atplėšti, nukrapštyti, daug didesnė bėda yra tai, kad įpratę dangstytis kauke anksčiau ar vėliau pradedame matyti pasaulį išimtinai tokios pasiskolintos kaukės akimis.
Dar daugiau, - sakyčiau, kad tragiški Paryžiaus įvykiai iškėlė ne tiek susitapatinimo su kitu pareigą, kiek priminė savosios tapatybės paieškos užduotį, siekiant įveikti Vakarų kultūros žmogaus pasiklydimo savyje labirinto stačiausiuosius viražus.
Prancūzija, o ypač Paryžius nuo seno garsėja laisvamanybės tradicija, kurią vieni yra linkę be galo aukština, kiti savo ruožtu vertina rezervuotai ar net skeptiškai. Tačiau tikrai ne herojinių sumetimų vedini anąsyk, rengiant svarbius ES dokumentus, Prancūzijos įgaliotieji asmenys atsisakė paminėti krikščionybę kaip europinės kultūros pagrindą.
Prancūzijos politikų pozicija šioje pasirinkimo situacijoje iš anksto buvo apspręsta labai egoistinių sumetimų, t. y. žvalgymosi per petį į įspūdingai išaugusį islamo kultūrinės prigimties rinkėjų, naujųjų šalies piliečių skaičių.
Todėl dabar labai veidmainiškai skamba Europos šalių vadovų, atvykusių į milijoninį mitingą sekmadienį Paryžiuje, patikinimai apie ryžtą ginti europines vertybes, anąsyk pademonstravus tik konformizmą, taip pat visišką abejingumą ar net alergiją savosios kultūros ištakoms.
Pati didžiausia klaida šios diskusijos plėtotėje būtų bandymas priešpastatyti Vakarų kultūros pavyzdį atsilikusių žmonių puoselėjamam religinio ekstremizmo pavyzdžiui kaip pasaulietinę, nepriklausomą nuo religijos įtakos kultūrą religinei, priklausomai nuo kažkieno piktos valios.
Kiekviena didi kultūra turi savo religines šaknis, o vadinamoji Vakarų kultūra susiformavo krikščionybės išplitimo areale. Kas be ko, negalima tapatinti, vengiant neteisėto supaprastinimo, religijos su Bažnyčia, tačiau tiesa yra ir tai, kad ne Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra maitinančioji laisvės kultūros terpė, bet labiau pirmapradis laisvės idėjos įsisąmoninimas krikščioniškosios teologijos pavidalu lėmė tokį atskyrimą, kitus laisvės idėjos artikuliacijos nuotykius, paskatino laisvės kultūros plėtotę pasauliniu mastu.
Jeigu siekiame būti savimi, privalome pripažinti, kad europinės vertybės turi transcendentinį matmenį. Laisvė galėjo būti bandoma įgyvendinta fiziškai tik ten, kur visų pirma ji buvo įsisąmoninta būtent krikščionybės idėjų pavidale. Tiesa sakant, apie tai kalbu jau daugelį metų įvairiuose forumuose ir leidiniuose, tačiau šįkart pasistengsiu kaip niekados anksčiau būti lakonišku ir dalykišku.
Vardan palyginimo būtina pastebėti tai, kad pagoniškoji antika visuomenės kitimą įsivaizdavo remdamasi cikline laiko samprata, susiformavusią stebint dangaus kūnų judėjimą. Todėl visuomenės kitimas čia buvo suprantamas toks vyksmas ratu, kuris tik kartoja savo jau buvusias būsenas ir kurio ritmikoje neįmanomas joks naujumas kaip spontaniškumo žaismė ar „laisvas“ perspektyvos pasirinkimas. Primenu dar ir tai, kad laikas antikoje dažniausiai buvo aiškinamas per panašumą su amžinybe, antikoje dominavo Platono išvada, jog „laikas yra kintantis amžinybės pavidalas“.
Savo ruožtu krikščionių religija, pakeitusi pagonišką epochą, ypač radikaliai atskyrė anapusinės amžinosios būties, suprantamos kaip transcendentinis Dievas, ir šiapusinio pasaulio sferas. Kritikuodama antikoje vyravusią ciklinę laiko sampratą krikščionybė skelbė, kad laikas yra sukurtas kartu su laikinu pasauliu, t. y. turi pradžią ir pabaigą, yra ribotas.
Taip formavosi linijinė laiko samprata, leidžianti jau istoriškai pabandyti suprasti visuomenės kitimo kolizijas. Kiekvienas visuomenės įvykis, apmastomas linijinė sampratos laiko sampratos pagrindu, įgyja vienkartiškumą, yra įsivaizduojamas praeities, dabarties ir ateities vaizdinių kontekste.
Tik tokios linijinė laiko sampratos pagrindu atsiranda istorinio progreso supratimas, leidžiantis manyti, kad įdedamos žmogaus pastangos didesni ar mažesniu laipsniu veda visuomenę atsinaujinimo ir pažangos linkme.
Taigi tiktai išmontuojant antikinį laiko ratą yra atrandama istorijos problema. Tokio išmontavimo pagrindu tapo neišmatuojamos anapusybės idėja. Krikščioniškoji Dievo idėja palieka kultūriškai išmatuojamą atspaudą šiapusybėje, leidžiantį atpažinti kultūros tipo savitumą.
Ta transcendencijos krikščioniškoji idėja pasitarnavo asmens sampratos atsiradimui, šitaip perdengiant ir iš esmės pakeičiant antikoje vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo aiškinimo perspektyvą pagal viso kosmoso ar gamtinės būtinybės pavyzdį.
Biblinis postulatas, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą turi išskirtinę reikšmę, jeigu drauge yra išsaugojama Dievo kaip transcendencijos idėja, įpareigojanti Kūrėją traktuoti kaip anapusinę užkosminę būtį.
Šitaip apčiuopiama žmogaus laisvės idėja, kurios neįmanoma suvesti tik į psichologijos aprašo ar sociologinio tyrimo faktus, taigi kuri visados išlieka dar ir kaip galimybės pradėti pasaulį iš naujo realizavimo užduotis. Vakarų kultūros savitumą žyminti demokratinių laisvių ir asmens teisių apsaugos užduotis galėjo atsirasti tik krikščionybės išpurentoje dirvoje, nekreipiant dabar dėmesio į tokius empirinius faktorius – kada tai įvyko ir kaip.
Rašiau ne apie dievobaimingumą, būtinybę atgailauti ar panašius dalykus, o tik apie mūsų kultūrinių orientacijų, kurias laikome savaime suprantamomis, atsiradimo aplinkybes, jų genetinį kodą, krikščionišką pamušalą. Kita vertus, kai mes imame ir vieną kartą pradedame mąstyti savo mąstyme randamas idėjas, apmąstome jų genetinį kodą arba apmąstome neapmąstytas Vakarų mąstymo prielaidas, mes išeiname į savimonės kelią – pagal apibrėžimą savimonė yra mąstymas apie mąstymą arba, dar tiksliau tariant, yra savo mąstymo mąstymas.
Daugiau savimonės visų pirma ir linkiu mums visiems dramatiškų išbandymų kontekste.
