Akylai stebiu R. Jakubauską – gal pamatysiu piktą, gal jis ims su manim elgtis agresyviai. Tačiau iš šio žmogaus sklinda ramybė. Jis – tamsiaplaukis ir šiek tiek tamsesnio gymio negu lietuviai. Jis nesutinka, kad fotografuočiau, ir šiuo atveju aš tai suprantu.
Prieš įeinant į musulmonų maldos salę reikia nusiauti batus. Įėjusi klausiu muftijaus , ar čia turėčiau kam nors nusilenkti. „Ne, – sako jis, – čia nėra jokių atvaizdų, kuriems lenkiamasi. Čia paprasčiausiai yra vieta, kurioje kiekvienas asmeniškai lenkiasi Dievui“.
R.Jakubauskas nejaučia pykčio žmonėms, kurie sako, kad į Lietuvą nereikia įleisti musulmonų. Tik liūdnai šypteli – o kur tada dėti Lietuvos totorius, kurie čia jau gyvena 600 metų? Jis ragina nepamiršti, kad dar didysis kunigaikštis Vytautas musulmonus pasikvietė į Lietuvą ir jie visada kovojo už mūsų nepriklausomybę.
– Kokia buvo jūsų paties reakcija, kai sužinojote apie žudynes Paryžiuje?
– Reakcija yra labai neigiama. Tai galima tik smerkti. Kiekvienas toks atvejis parodo, kokia nestabili yra situacija ir žmonės yra pažeidžiami. Matyt, tokių dalykų kartais neįmanoma sukontroliuoti.
Dabar kai kurie žmonės, taip pat ir žurnalistai, bando iš manęs išpešti, kad atsiprašyčiau. Bet aš neturiu už ką atsiprašyti, nes tai yra nieko bendro su mano tikėjimu neturintys žmonės. Tai yra asmeninis nusikaltimas ir tų žmonių asmeninė kaltė.
– Teroristai save vadina kovotojais už islamą. Kaip jūs juos vadintumėte?
– Jie vadina save islamistais, aš juos vadinu ekstremistais. Nieko bendro su islamu jų ideologijoje aš nematau. Islamas yra paremtas Korano ir Pranašo mokymais. Niekada mūsų pranašas nemokė žudyti. Štai pavyzdys – pranašas Mahometas vedė kariuomenę ir kelyje pasitaikė kalė su šuniukais. Jis paskyrė žmogų saugoti šunis, kad jie neišsigąstų, o pats pakreipė armiją, kad apeitų aplink.
Taip, kai kas bando tą patį Koraną ir Pranašo mokymus interpretuoti savo politinei naudai. Na ir kas, kad jie vadina save „Islamo valstybe“? Juk jie eina prieš islamą, žudydami žmones – dažnai ir kitus musulmonus. Tačiau atsiranda žmonių, kurie pasiduoda tai ideologijai ir atsiranda pasekėjų. Gal būna, kad žmonės per klaidą ten pakliūna, o paskui jau nebegali iš to išeit.
Islamo pasaulyje teroristiniai aktai vyksta kasdien ir tai yra didelė problema musulmoniškose šalyse. Afganistane, Pakistane, Jemene sprogimai ir žudymai vyksta kasdien, tik mes apie tai negirdime, nors žūsta šimtai. Be to, pasaulyje įvyksta teroro aktų, kurie nieko bendro su musulmonais neturi. Kai kurios krikščioniškos sektos kartais irgi įvykdo baisius nusikaltimus, tik apie tai mažiau pasakojama.
– Tvirtinate, kad su islamu terorizmas neturi nieko bendro. Tačiau turite terminą „džihadas“ – šventasis karas? Ar jau pats šis terminas nėra skatinantis smurtą?
– Žodis „džihad“ arabų kalboje reiškia „kova“. Mūsų mylimas pranašas kartą grįžo po karo, kur buvo kovojama ginklais ir daug buvo žuvusiųjų. Tada susėdo su pasekėjais ir pasakė: „Dabar baigėsi mažasis ir prasideda didysis džihadas“. Mokiniai nesuprato – negi tai buvo mažasis karas, juk žuvo tiek žmonių. „Kardu mosikuoti labai lengva, tačiau suvaldyti save yra pats sunkiausias dalykas“ – paaiškino pranašas.
Politine prasme šventąjį karą gali paskelbti tik kalifas, kurio dabar musulmonai neturi. Terorizmą vadinti džihadu yra kvailystė. Gaila, kad daug kas net islamo pasaulyje nesusigaudo, kas tai yra.
Tą patį žodį „džihadas“ naudoja ir krikščionys, taip įvardindami kovą su savo blogybėmis. Krikščionys arabų šalyse savo vaikams netgi duoda vardą „Džihad“. Įsivaizduokite, sutinkate žmogų vardu „Džihad“? Kaip reaguosite? Gali būti, kad jis vaikščios su kryžiumi ant kaklo ir eis į bažnyčią.
– Kaip krikščionys arabų šalyse sutaria su musulmonais? Tarp jų nevyksta konfliktai?
– Turiu draugų arabų krikščionių, kurie kartu gyvena šimtmečiais su musulmonais. Kai kuriose šalyse bažnyčia su mečete dalijasi viena siena. Musulmoniškas kvietimas maldai ir krikščioniškas varpas vienas kitam nemaišo.
Viskas priklauso nuo išsilavinimo. Jeigu yra švietimo trūkumas, pilkoj masėj visada atsiras žmonių, kurie neturi kuo užsiimti ir jėgų turi per daug. Jie ir pasiduoda radikaliam požiūriui.
– Neteko susidurti su fanatikais musulmonais. Tačiau teko matyti karšligiškai savo mintis norinčių įrodyti krikščionių. Iš tiesų tokie žmonės turi daug jėgos. Jie absoliučiai tiki tuo, ką sako, ir veikiausiai tas pasitikėjimas suteikia jiems jėgos.
– Taip, bet kokioje žmonių bendruomenėje galima tokių sutikti ir jie mėgins tave įtikinti per jėgą. Dėl to ir susidaro tokia nuomonė, kad musulmonai per jėgą nori visus suvaryti į islamą. Bet tai yra priešinga islamo mokymui. Korane aiškiai parašyta: „Niekas negali būti priverstas tikėt“.
Žmogų gali priversti kažką pasakyti ar kažką padaryti. Tačiau kas jo viduje, yra tik tarp jo ir Dievo. Girdėjau kalbant, kad jei žmogus atėjo į islamą ir jam nepatiko, tai mes jį tada turim pagaut ir mirties bausmė jam turi būti įvykdyta. Bet iš tikrųjų ateiti į islamą ir išeiti yra laisvas pasirinkimas. Priversti tikėti yra neįmanomas dalykas.
Tačiau yra žmonių, kurie iš Korano konteksto ištraukia dalykus, kurie jiems tinka, ir mėgina visiems įpiršt.
– Norite pasakyti, kad norintieji kitus atversti į islamą yra patys neteisingo supratimo aukos?
– Be abejo. Dauguma tokių žmonių yra aukos. Jei su tokiu žmogumi pradedi rimtai kalbėti, matai, kad jis visiškai nesusigaudo savo religijoje. Jam gali didžiausias muftijus ar šeichas aiškinti, kad tai neteisinga, pažiūrėk, kaip Korane parašyta, jam vienodai šviečia. Jis yra įsikalęs tą siaurą požiūrį ir tik jo laikosi.
– Dabar išsiskiria nuomonės, ar galima tokius žmones erzinti karikatūromis. Jūsų manymu, ar pranašo karikatūros čia ką nors nulėmė?
– Karikatūros nėra naujas dalykas. Yra bažnyčių, kur mūsų mylimas Pranašas vaizduojamas apsikabinęs velnią. Todėl neverta sakyti, kad tos karikatūros vienokios ar kitokios. Mūsų pranašas perspėjo mus, kad bet kokiu metu bus išpuolių prieš tikėjimą. Oponentai ar žmonės, kurie nesupranta, mėgins provokuoti. Mes turime išmokti į tai labai ramiai reaguoti.
– Tai jums nekyla pyktis, jei matote pranašą Mahometą nuogu užpakaliu?
– Aišku, man nemalonu. Musulmonai patys jo nevaizduoja, jis nėra niekur nupieštas. Yra tik aprašyta, kaip jis atrodė. Žodis „Mohammed“ reiškia „gerbiamasis“. Ir staiga kažkas pradeda paniekinančiai paišaliot. Žinoma, į tai galima reaguoti civilizuotai – paduoti į teismą arba apie tai diskutuoti.
Man tos karikatūros atrodo neetiškos. Ten šaipomasi ne tik iš musulmonų, bet ir iš kitų religijų. Nežinau, kaip nubrėžti ribą, juk yra žodžio laisvė. Daugelis žmonių dabar galvoja, kad religingas žmogus yra atsilikęs, o ateistai – geresni.
Atsitinka taip, kad kraštutinumų yra ir vienoj, ir kitoj pusėj. Jei žmonės – nesvarbu, ar jie tikintieji, ar ateistai – vienodai prisilaiko bendrų taisyklių, tada nėra ir problemų. Kažkada buvau bendroje diskusijoje su ateistų būreliu, mane pasikvietė kaip musulmonų bendruomenės atstovą. Sakiau jiems – aš papasakosiu, kaip mes tikime, o jūs papasakokite, kaip jūs įsivaizduojate. Pasikalbėjome, ir išsiskirstėme.
– Bėda čia ta, kad žmonės mėgina kitam ką nors įrodyt?
– Visada kiekviena pusė bando ką nors įrodyt. Tačiau jei tai vyksta civilizuotai, tada nekyla problemų. Negerai, jei lazda perlenkiama. Štai gėjų eitynės. Būkite jūs tais gėjais, darykite, ką norit, bet nereikia daryti parado ir rodyti, kad mes čia esam. Aš neturiu nieko prieš gėjus, jei jie man neperša savo dalykų.
Turiu galvoje, kad visur yra žmonių, kurie peržengia ribą, siūlydami savo idėjas kitiems. Ir islame, ir krikščionybėje. Mormonai ir Jehovos liudytojai vaikšto gatvėmis, siūlydami savo tikėjimą. Kartais taip yra peržengiamos ribos ir erzinami žmonės.
– Ar matytumėte kokią nors Vakarų kaltę dėl to, kad vyksta teroro aktai?
– Čia reikia prisiminti tai, kad Lietuva yra mažas kraštas, kuris dažnai tapdavo kitų šalių kolonija. Vakarų kraštai patys buvo kolonizatoriai. Jie važiavo į svetimas šalis, veždavosi iš ten vergus ir išteklius. Net karuose naudodavo tų šalių žmones, versdavo juos kareiviais – pavyzdžiui, ta pati Prancūzija imdavo žmones iš Alžyro, Senegalo, Maroko. Taip ne savo rankomis Vakarų valstybės kovojo vienos su kitomis. Vėliau vergovė buvo panaikinta. Bet po Antrojo pasaulinio karo reikėjo darbo jėgos, todėl pasikvietė žmonių.
Reikia tai suprasti. Kartais žmonės nepastebi, kaip viskas įvyko. Atrodo, kad staiga pradėjo vykti teroro aktai. Tačiau dešimt procentų Prancūzijos piliečių yra musulmonai. Jei kas nors padarė nusikalstamą veiką, tai dabar dešimtadalį valstybės reikia nudažyti viena spalva – visi blogi. Negalima taip. Užmirštama, kad tie patys musulmonai kovojo už Prancūzijos laisvę ir žuvo karuose.
Tas pats būtų, jei Lietuvos lenkai padarytų nusikaltimą ir visus lenkus pasmerktume kaip blogus.
– Lietuvoje irgi pasigirsta kalbų, kad reikia uždrausti musulmonams atvykti. Tačiau pamirštame, kad su totoriais kartu gyvename jau šešis šimtus metų.
– Taip, į Lietuvą totoriai buvo pakviesti, kad pagelbėtų karuose už nepriklausomybę. Šešis šimtus metų tas ir vyko. Totoriai kartu su visais nukentėjo nuo sovietinės agresijos. Ir jie – musulmonai. Negi jie iškart negeri pasidarė – patys lojaliausi Lietuvos piliečiai? Kaip tada turėtume jaustis?
Aš esu tų totorių, kurie čia gyveno daugiau kaip šešis šimtus metų palikuonis. Kaip man jaustis, kai sako, kad visi musulmonai yra negeri?
– Pagrindinė diskusija po šių įvykių – ar ne per daug leidžiama musulmonams Vakarų visuomenėje?
– Nematau, kur yra problema. Dabar Lietuvoje šalta ir yra žmonių, kurie taip apsivynioja, kad tik akys matosi. Jei dabar viskas tvarkoj, tai kas blogai, jei kas nors savo noru ryši skarą vasaros metu? Čia yra laisvas žmogaus pasirinkimas – jei jis nori taip rengtis, jis gali taip rengtis.
Malda irgi yra mano laisvas pasirinkimas, bet aš prievarta neverčiu į tai žiūrėt. Aš susirandu tokią vietą, kur galėčiau susikaupti. Vidury gatvės melstis nematau jokio tikslo.
Religija negali būti kliūtis sugyventi su kitais. Jeigu vienas kitam per jėgą neperša tam tikrų dalykų, gyventi kartu tikrai galima.
– Jei moteris yra jūsų bendruomenės narė, jai nebūtina ryšėti skarą?
– Tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Jei ji jaučia, kad reikia ryšėti skarą ir kad tai jai padeda prisilaikyti savo religijos taisyklių, tai puiku. Juk ir katalikų vienuolės plaukų nerodo, turi tam tikrą galvos apdangalą. Mergelė Marija visada vaizduojama su skara.
Islamas yra monoteistinė religija, kuri yra artima krikščionybei ir judaizmui – to žmonės dažnai nežino ir įsivaizduoja nežinia ką.
– Kokie yra esminiai islamo skirtumai nuo krikščionybės?
– Krikščionybėje yra viskas paremta Šventąja Trejybe – tuo, kad yra Dievas Tėvas, Dievas Šventoji Dvasia ir Dievas Sūnus – Jėzus. Mes Jėzų pripažįstame tik kaip Pranašą – vienu iš daugelio pranašų, tarp kurių yra ir Pranašas Muhammedas. Mes pripažįstame kitų religijų mokytojus kaip atėjusiuosius išvesti žmonijos į šviesą.
Tačiau Dievas mums yra tai, ko negalima apipavidalinti. Kaip Jis atrodo, yra ne mūsų protui suvokti. Žmonėms Dievas niekad nepasirodė. Mes sakome: „Tikėkite į vieną Dievą, kuris sutvėrė viską“. Dievo galybę mes suvokiame per tai, ką matome. Jis yra visur ir visada. Jis negimė, nepagimdė ir nėra jam prilygstančių.
– Pranašas nėra garbinamas kaip Dievas?
– Ne, jisai yra gerbiamas. Garbiname tik Dievą. Pranašas yra tik mokytojas, kuris buvo pasiųstas mokyti savo žmones. Pranašo misija – būti švietėju. Dievas mums yra Dievas. Pranašas yra toks pats Dievo sutvėrimas kaip ir mes – jis gimė, valgė, vaikščiojo į tualetą.
– Koks jūsų požiūris į kitas religijas? Alachas – tai vienintelis Dievo vardas?
– Žiūrint kokia kalba kalbėsime. Svarbiausia yra tai, ką žmogus įsivaizduoja, sakydamas tą žodį. Kaip jis suvokia. Galiu kalbėt lietuviškai ir sakyti „Dievas“, galiu kalbėti rusiškai „Bog“, angliškai – „God“. Bet regėsiu vieną ir tą patį.
Bėda, kad žmonės per laiką visada grįžta prie stabmeldystės – pradeda Dievą kaip nors vaizduoti ir tuos įsivaizdavimus garbinti. Tada jie sako – mes lenkiamės stabui, kad prisiartintume prie Dievo. Bet kam tada tas tarpininkas? Yra tokia istorija – žmogus nešiojosi su savimi išdrožtą stabą, vieną sykį paliko, o grįžęs pamatė, kad šuo buvo ant jo koją pakėlęs. Tada jis tik suvokė: „Kaip galiu garbinti tai, ant ko šuo gali koją pakelti?“
– Jei teks užeiti į katalikų šventovę, įėjęs jūs nusilenksite?
– Mes lenkiamės tik Dievui. Galiu Dievui nusilenkti ir bažnyčioje, bet ne atvaizdui, kurį žmonės įsivaizdavo. Bažnyčioje esu buvęs ne kartą ir bendrą maldą esame su kunigais perskaitę. Aš gerbiu kitą religiją išpažįstančių žmonių pasirinkimą.
Nebent jie pradės su manimi ginčytis, kad pas jus blogai, o pas mus – geriau. Tada gal ir įsitrauksiu į ginčą. Tačiau karštas ginčas niekada neduoda rezultato, tik dar labiau aštrina priešpriešą. Pagal islamo mokymą aš ir neturiu teisės sakyti, kad pas jus yra blogai, o pas mus – gerai. Galiu tik papasakoti, kaip yra pas mus.
