- Ar šis įvykis privers griežčiau žiūrėti į religinį fanatizmą, islamo radikalus? Iš esmės, ar Europa pagaliau padarys išvadas?
- Ir taip, ir ne. Kaip jau patyrėme, atmintis būna trumpoka. Tokie įvykiai sukrečia savaitę, mėnesį, tačiau vėliau pasimiršta ir visuomenė nepasimoko. Labai svarbu, kad šiuo atveju reaguotų žurnalistai. Būtent prieš jų veiklos principus buvo įvykdytas šis išpuolis.
Toks įvykis gali nutikti bet kur: Sofijoje, Taline, Vilniuje … Politikai tokiu metu vis vien galvoja apie rinkimus, apie savo politinį įvaizdį.
Žodžio ir minties laisvė gynyboje turi stovėti būtent pati aktyvi visuomenės, žurnalistai neturi leisti pamiršti šio išpuolio ir jo pasekmių. Mes matome, kad globali visuomenė jau sureagavo, piktinasi ir žurnalistai, ir komentatoriai, ir akademinės bendruomenės nariai.
Paliesta pati žurnalisto profesijos šerdis – galimybė laisvai reikšti savo nuomonę, kritikuoti. Man ar jums gali nepatikti kažkokie komentarai, jie gali pasirodyti įžeidūs, bet iš to neseka, kad gali imti ginklą į rankas ir eiti šaudyti.
- Bet ar nenutiks taip, kad šis įvykis taps dar vienu koziriu garsiai apie musulmonų, emigrantų pavojų šaukiantiems Europos kraštutiniams dešiniesiems, kurie pastaruoju metu sulaukia nemažai populiarumo?
- Žala padaryta didžiulė. Islamą laikau abraomiška religija, artima judaizmui, krikščioniškai religijai. Tai savotiška religija – sesuo. Negi dabar imsime kaltinti visus musulmonus dėl saujelės idiotų ir fanatikų darbų? Neužmirškime, kokia daugiasluoksnė musulmonų bendruomenė.
Kad ten yra ir azerai, kazachai, turkai, kitos nuosaikios ir pasaulietiškos grupės. Visgi pagaliau reikėtų drąsiai įvardinti, kad radikalusis islamas, politinės jo formos kelia rimtą grėsmę.
Šie žmonės diskredituoja visą bendruomenę ir į tai reikia reaguoti griežtai. Pats metas suskaičiuoti nusikaltimus ir įrašyti politinį islamą, radikalųjį islamizmą į fašizmo kategoriją.
- Vis dažniau pasigirsta kalbos, kad Europos daugiakultūriškumo projektas žlunga. Ar tokie išpuoliai nesustiprins skilimo bendruomenių viduje?
- Europa tikrai gali būti daugiakultūriška. Turime daugybę istorinių pavyzdžių, kai skirtingų kultūrų, religijų, pasaulėžiūrų atstovai puikiai sugyvendavo kartu. Viduramžių Ispanijoje musulmonai ir kitų konfesijų atstovai kartais netgi melsdavosi tuose pačiuose maldos namuose.
Prisiminkime ir religinę toleranciją Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Kur tik esama šių atramų, ten daugiakultūriškumas ir skirtingos pasaulėžiūros gali egzistuoti kartu.
Tiesa, tas multikultūralizmo projektas, kuris pastaruoju metu primetamas biurokratų, kabinetuose besitrinančių politikų, jis tikrai gali griūti, nes yra ramstomas socialinės inžinerijos metodais.
