Antradienį Krašto apsaugos ministerijoje oficialiai pristatytas leidinys „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“.
Maždaug 100 puslapių knygutė rengta bendradarbiaujant su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentu prie Vidaus reikalų ministerijos. Leidinį redagavęs KAM Gynybos politikos ir planavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Karolis Aleksa teigė, kad leidinys skirtas plačiai visuomenei.
Tiesa, knygelės tiražas – vos 5 tūkst. egzempliorių ir jis pirmiausia skirtas mokyklos, bibliotekoms, krašto apsaugą remiančioms jaunimo, nevyriausybinėms organizacijoms. Visi kiti galės skaityti leidinio elektroninę versiją KAM internetinėje svetainėje.
Ministras prisipažino, kad parengti šį leidinį užduotis buvo ne iš lengvųjų, mat buvo keičiamas ir jos redakcijos kolektyvas. Ministras pabrėžė, kad, kilus hibridinio karo grėsmei, labai svarbu žinoti, kaip elgtis, ir laiku atpažinti grėsmes.
J.Oleko teigimu, planuojamas ir atnaujintas knygos leidimas. Jei prireiks, ji bus leidžiama ne tik lietuvių, bet ir kitomis kalbomis.
Daug praktinių patarimų
Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas gyrėsi, kad leidinyje – daug praktinių patarimų, ką daryti paprastiems piliečiams nepaprastųjų situacijų ir karo atvejais.
Ministras taip pat pabrėžė, kad leidinyje, kurį jis esą perskaitė net tris kartus, pateikiama informacija ir patarimai yra vertingi kovojant su priešu, taikančiu vadinamojo hibridinio karo metodus.
Tad kaip elgtis pasirodžius priešiškiems kariams ar prasidėjus karui? Iš kur sužinoti, kad iš viso prasidėjo karas, jei kai kuriuose miestuose iki šiol veikia vos po kelias perspėjimo sirenas, o atskirus radijo imtuvus namuose turi nedaugelis? Kokius daiktus pasiimti evakuojantis, kur ir kaip evakuotis?
Kaip elgtis įvykus sprogimui, patekus po nuolaužomis, ką daryti, jei nepavyko evakuotis iš miesto, kuriame jau pasirodė „žalieji žmogeliukai“? Galų gale ką daryti vidutinio amžiaus vyrams, kurie įtraukti į mobilizacinius sąrašus? Kur eiti ir ko tikėtis? Nepaisant patarimų gausos, lieka ir neaiškumų.
1940-ieji nepasikartotų?
Leidinyje aptariama padėtis, kai Lietuva gali imtis trijų atsako būdų: skelbti ekstremalią situaciją, įvesti nepaprastąją padėtį ar paskelbti mobilizaciją. Ekstremalioji situacija – jau nesyk matyta. Ji esą gali susidaryti dėl kilusio ekstremalaus (gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio) įvykio ir kelia didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius.
Sprendimą dėl ekstremaliosios situacijos paskelbimo nelaimės apimtoje savivaldybės teritorijoje priima savivaldybės administracijos direktorius, o jeigu ekstremalioji situacija išplinta į daugiau negu tris savivaldybes, valstybės lygio ekstremaliąją situaciją skelbia Vyriausybė. Tik paskelbus ekstremaliąją situaciją galima pasitelkti trūkstamus materialinius išteklius iš valstybės rezervo.
Nepaprastoji, arba karo, padėtis įvedama tik pritarus Seimui, po prezidento institucijos pateikimo. Nepaprastoji padėtis gali būti įvedama ne ilgiau nei 6 mėnesiams. Esant karo padėčiai gali būti įsteigti karo lauko teismai (prezidento sprendimu) ir įvestas karinis patruliavimas (ginkluotųjų pajėgų vado sprendimu). Tad asmenys, kurie kolaboruotų su okupantais – remtų okupantų veiksmus, antikonstitucines grupes ar organizacijas, ragintų pažeisti Lietuvos suverenitetą, būtų įtariami valstybės išdavyste. Tiesa, už valstybės išdavimą grėstų vos nuo 5 iki 15 metų kalėjimo.
Prisimenant 1940-ųjų įvykius, kai aukščiausi Lietuvos pareigūnai nesutarė, kaip reaguoti į sovietų pateiktą ultimatumą, gali kilti abejonių ir dėl šiandieninės reakcijos greičio. Tiesa, šiandien Lietuva turi greitojo reagavimo pajėgas, o žvalgybinė ir kita informacija sprendimų priėmėjus pasiekia greičiau.
Tiesa, leidinyje pabrėžiama, kad tokia padėtis kaip 1940-aisiais nepasikartotų. Anuomet kariuomenė negavo įsakymo priešintis, būtent todėl nebuvo iššautas nė vienas šūvis. Šiandien esą viskas būtų kitaip.
„Gynybos besąlygiškumas reiškia, kad Lietuvos gynyba nėra saistoma jokių sąlygų, vadinasi, niekas negali varžyti tautos ir kiekvieno piliečio teisės priešintis agresoriui, okupantui ir bet kam, kas prievarta ar kitais neteisėtais būdais kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką.
Taigi Lietuva ir jos piliečiai pradės gintis nuo to momento, kai šalis bus užpulta, nelaukdami NATO sąjungininkų pagalbos (ji bus suteikta). Lietuvos piliečio teisės ir pareigos ginti valstybę negali suvaržyti jokia valstybės institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą arba duodamas įsakymą, draudžiantį ginti Lietuvos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ar konstitucinę santvarką. Toks sprendimas ar įsakymas būtų niekinis, o jo nevykdymas neužtrauktų jokios atsakomybės. Ir priešingai – Lietuvos piliečio veikimas prieš Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką yra traktuojamas kaip nusikaltimas ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę", – teigiama leidinyje.
Į klausimą, ką daryti pats ministras karo atveju, J. Olekas atsakė: „Ramiai ateičiau į savo kabinetą ir organizuočiau ministerijos darbą. Pirmiausia išgirsime sirenas arba gausime trumpąją žinutę į mobiliuosius telefonus. Reikia vertinti situaciją blaivia galva. Gavus žinutę ar išgirdus sirenas būtina įsijungti visas galimas visuomenės informavimo priemones, ir po kelių minučių jūs sulauktumėte informacijos.“
Tačiau paprastiems gyventojams nuo to vargu ar ramiau, žinant, kad karo metu slėptuvės būtų skirtos tik valdžios pareigūnams. O ką daryti likusiems?
Slėptuvėse visi netilptų, tektų evakuotis
Jau nepaprastosios padėties atveju piliečiai turėtų susitaikyti su tuo, jog kariai gali laikinai perimti jų turtą, būstą, transporto priemones, riboti judėjimą. Tačiau leidinyje teigiama, kad kariai pirmiausia stengtųsi apsaugoti gyventojus. Kadangi visi slėptuvėse netilptų, būtų imamasi kitų priemonių.
Pirmiausia gyventojai būtų raginami slėptis kolektyvinės apsaugos statiniuose – kultūros centruose, mokyklose ir pan. Atskiru ženklu pažymėti pastatai, kuriuose tilptų nuo keliasdešimt iki kelių šimtų žmonių, taptų laikinu prieglobsčiu tiems, kas atsidūrė galimo konflikto zonoje. Kiekviena Lietuvos savivaldybė turi būti numačiusi, kad tokiose patalpose tilptų bent iki 20 proc. savivaldybės gyventojų. Tiesa, tektų pasispausti – vienam žmogui skirta 1,5 kvadratinių metrų ploto.
Žinoma, kariuomenė neturi iliuzijų, kad tokiose patalpose tilptų visi gyventojai ir ilgai užsibūtų. Todėl geriausia išeitis – evakuacija. Tūkstančiai gyventojų būtų tiesiog evakuojami iš konflikto zonos. Tai būtų daroma organizuotai – tiek turimu, tiek rekvizuotu transportu, netgi pėsčiomis – žmonės būtų raginami burtis į kolonas ir judėti tik dienomis.
Beje, per parą žmonės gali eiti ne ilgiau kaip 10–12 valandų ir nueiti ne daugiau kaip 30–40 kilometrų. Būtiniausius daiktus patogiausia neštis kuprinėje. Po nuo valandos iki pusantros valandos trukusio ėjimo reikia sustoti 10–15 minučių poilsiui, o nuėjus daugiau kaip pusę tą dieną planuoto nueiti kelio – sustoti pailsėti vienai dviem valandoms.
Paskelbus gyventojų evakavimą, jiems teikiama būtina informacija: kad evakuotis yra būtina; per kiek laiko jie privalo išvykti iš nesaugios teritorijos; kaip bus evakuojami gyventojai, neturintys savo transporto; kur yra evakavimo punktai (gyventojų surinkimo punktai); kur yra tarpiniai gyventojų priėmimo punktai (jeigu reikia); kur reikia evakuotis ir kur yra gyventojų priėmimo punktai (tiems, kurie evakuojasi savo transportu); ką pasiimti; kokių saugumo priemonių imtis prieš paliekant namus; kokiais keliais (evakavimosi maršrutais) vykti.
Beje, karo atveju, kai jau neįmanoma evakuotis, siūloma kaip įmanoma anksčiau apsirūpinti būtiniausiais produktais: pirmiausia vandeniu ir maistu, mat kaip parodė karo veiksmai Ukrainoje, miestuose dėl įvairių priežasčių šių gyvybiškai svarbių dalykų gali pritrūkti. Leidinyje minimas ir siūlymas įsigyti ginklą gintis nuo banditų.
„Tie žmonės, kurie turi ginklą, turėtų jį patikrinti. Kalbu apie medžiotojus ar tuo žmones, kurie ginklus turi savigynai. Svarbu, kad traukiantis iš teritorijos ginklas neliktų blogiems žmonėms. Pats ginklo įsigijimas reglamentuojamas įstatymu“, – teigė J.Olekas. Ministro teigimu, visi piliečiai, kurie prisijungtų prie kariuomenės karo atveju, būtų apginkluoti kariniuose daliniuose.
Anot ministro, kiekvienoje savivaldybėje yra parengti konkretūs planai, kaip turėtų veikti įvairios tarnybos ekstremalios padėties ar gyventojų evakuacijos atveju.
„Anksčiau šitai sričiai dėmesio neskyrėme, daug vietų, kurios galėtų būti naudojamos kaip prieglobstis, šiuo metu atlieka kitą funkciją, bet turime dabar apie tai kalbėti. Turite šeimose pasikalbėti, kaip įvykus nelaimei namuose mes išvesime močiutę ar kilus gaisrui išnešime naujagimį“, – kalbėjo ministras ir pridūrė, kad sovietmečiu tokie klausimai buvo net per daug išpūsti – vyko vienos pratybos po kitų, bet dabar tokias žinias atsinaujinti būtina.
Prisiminė net naminius gyvūnėlius
Neabejojama, kad karo atvejų neišvengiamai kiltų chaosas. Nors žmonės ir raginami laikytis rimties, klausytis nurodymų, neretai pirmiausia suveikia instinktai. O nežinantys, ką daryti, ima panikuoti, blaškytis. Būtent todėl apie blogiausią siūloma pagalvoti iš anksto.
Pavyzdžiui, šeimoms siūloma jau dabar turėti ne tik artimųjų kontaktus, bet ir sutarti dėl susitikimo vietos tuo metu, kai bus neįmanoma susisiekti telefonu ar kitais būdais: telefono ryšys gali būti apkrautas arba iš viso nutrauktas. Taip pat siūloma pagalvoti apie tokius dalykus, kaip saugiausia namų vieta bombardavimo atveju, evakavimosi būdus, būtinas minimalias maisto, vandens atsargas, pirmosios pagalbos priemones.
Knygelėje netgi primenamos tokios smulkmenos, kaip asmens dokumentų turėjimas – be jų kariai jus gali sulaikyti 24 valandoms. Be to, šeimos plane esą reikia numatyti ir tai, kaip bus gelbėjami naminiai gyvūnai.
Svarbiausia - nepanikuoti
Apie tai, ką daryti hibridinio karo atveju ar pasirodžius žaliesiems žmogeliukams, ministras sakė, kad jei toks atvejis būtų, pirmiausia būtina pranešti, jog pastebėti tokie žmonės.
„Jei matote savo kieme susibūrusius kelis šimtus ginkluotų vyrų, būtina apie tai kuo skubiau pranešti bendruoju pagalbos telefonu, tuomet informacija būtų skubiai parduota tam, kad reikia“, – sakė J. Olekas. Ministras dar kartą pabrėžė, kad būtina nepanikuoti, nesigriebti desperatiškų veiksmų, būtina apsaugoti save ir artimuosius, mažamečius vaikus ir neįgaliuosius.
Anot ministro, pasienio zonose gyvenantiems gyventojams specialių patarimų nepateikiama.
Į klausimą, ar gali nutikti taip, kad visuomenė būtų atkirsta nuo informacijos, ministras atsakė neigiamai: „Įsteigėme Nacionalinį kibernetinio saugumo centrą, jis taip pat rūpinasi saugumu. Taip pat turime karinį radijo ryšį, informacija vis tiek paskleistų, net jei būtų bandoma tuos ryšius blokuoti.“
Mobilizacija galios ir emigrantams
Paskelbus mobilizaciją apie tai pareigūnai žadėjo pranešti visomis įmanomomis priemonėmis. Karo prievolininkų amžius – nuo jaunuolių iki solidaus amžiaus vyrų –- nuo 18 iki 55 metų karo prievolininkai, kurie yra įgiję pradinį karinį parengtumą; atsargos karininkai, generolai (admirolai) ir atsargos kariai, turintys gydytojo ar gydytojo padėjėjo specialybę, iki 60 metų).
Pranešimas apie karo prievolininkų šaukimo pradžią skelbiamas per visuomenės informavimo priemones (radiją, televiziją, spaudą), krašto apsaugos sistemos (KAS) informacinės visuomenės informavimo priemones (Krašto apsaugos ministerijos ir kitų krašto apsaugos sistemos institucijų interneto svetainėse, socialiniame tinkle „Facebook“, net plakatuose ir informacinėse skrajutėse).
Beje, paskelbus mobilizaciją, užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams galioja ta pati tvarka, atsakomybė, teisės ir pareigos, tad emigrantai kviečiami į Lietuvos atstovybes registruotis kaip karo prievolininkai, nors neaišku, kaip ir ar iš viso jie pasiektų karo apimtą šalį.
Priešintis ragina ir be ginklų
Leidinyje teigiama, kad piliečiai gali priešintis agresijai prieš savo valstybę ne tik dalyvaudami ginkluotoje šalies gynyboje. Pilietinė gynyba, dar kitaip įvardinama kaip pilietinis ar nesmurtinis pasipriešinimas, yra dar vienas piliečių pasipriešinimo agresijai būdas.
Pilietinės gynybos tikslas yra sulaikyti ir įveikti užsienio agresorius, okupantus bei perversmo būdu į valdžią atėjusias jėgas. Tokia gynyba vyksta kaip plataus masto nebendradarbiavimo ir politinio nepaklusnumo kampanija. Pilietinė gynyba gali būti itin veiksminga pradinėje karinio konflikto stadijoje, kai trukdoma agresoriui įsitvirtinti.
Nesmurtinio protesto ir įtikinimo metodai daugiausia yra simboliškos demonstracijos, įskaitant paradus, žygius ir budėjimus. Nebendradarbiavimo metodas apima administracinį, socialinį ir ekonominį nebendradarbiavimą (pvz., boikotai ir streikai) bei politinio nebendradarbiavimo aktus. Įsikišimo metodu laikomos badavimo akcijos, nesmurtinis patalpų ar vietos užėmimas.
Per miestus judantys okupantų kariniai vienetai gali būti sutinkami neįprastai tuščiomis gatvėmis ir uždengtais langais, bet kokie vieši kolaborantų organizuojami sutikimai turi būti boikotuojami. Tokie veiksmai ir draugui, ir priešui parodo, kad okupacijai bus smarkiai priešinamasi, ir žmonių kovingumas bei ryžtas neleis pasiduoti ir kolaboruoti.
Piliečiai gali rinktis aktyvesnes pasipriešinimo formas, pavyzdžiui, platinti proklamacijas, dirbti pogrindžio spaustuvėje, skelbti bado streikus. Gyventojai taip pat gali įkalbinėti okupantų karius netikėti savo vadų propaganda, juos informuoti, kad gyventojai priešinsis, tačiau tas pasipriešinimas bus savitas, nukreiptas prieš pastangas užgrobti šalies valdžią, bet visai nekeliantis grėsmės jiems, kaip atskiriems žmonėms.
Ne mažiau veiksmingos gali būti ir kitos, galbūt mažiau rizikingos, pasipriešinimo formos: užuot streikavus, eiti į darbus, bet dirbti lėčiau arba prasčiau nei paprastai arba „susirgti“ ir „nebesugebėti“ dirbti; apsaugoti vaikus nuo okupantų propagandos, atsisakyti stoti į tam tikras okupanto kuriamas organizacijas.
Dėl plataus masto nebendradarbiavimo ir politinio pasipriešinimo agresorius ar okupantas gali būti priverstas prarasti anksčiau turėtą šalies kontrolę (jeigu ją buvo pavykę įtvirtinti). Pavyzdžiui, okupantų karinės pajėgos gali pasidaryti nepatikimos, imti nebevykdyti įsakymų ir nerepresuoti rezistentų.
