Eina pirmosios dienos, kai mūsų piniginėse litą pakeitė euras. Netrukus minėsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį. Jau suėjo 25 metai, kai rytais galime atsiversti „Lietuvos rytą“ – vienmetį su Lietuva.
Žmogaus gyvenime ketvirtis amžiaus – didelė jo biografijos dalis. Jis spėja užaugti, baigti mokslus.
Valstybės istoriją skaičiuoja šimtmečiais. Pirmasis 25-metis – dar tik kūrimosi, vilčių kupina, bet brendimo klaidų neišvengusi jaunystė.
Vis dėlto istorijos žingsniai, matyt, greitėja. Per šį ketvirtį amžiaus Lietuva išgyveno tiek daug permainų, kad 1990-ieji ir 2015-ieji išties atrodo kaip priklausantys skirtingų tūkstantmečių epochoms.
Kai 1990 metų sausio 1-ąją Lietuvos skaitytojai išvydo pirmąjį dienraščio „Lietuvos rytas“ numerį, buvo rytas net keliomis prasmėmis. Prasidėjo nauji lietuvių visuomenę pažadinusio Atgimimo metai, tvyrojo kitokio gyvenimo, valstybės atkūrimo lūkesčiai.
Tai buvo laikas, kai visa tauta skandavo „Lietuva!“. Šalies vardas laikraščio pavadinime reiškė, kad tai nacionalinis dienraštis, o „rytas“ nurodė ne tik rytinį jo pobūdį, bet ir skelbė tikėjimą netrukus nepriklausoma turėjusios tapti Lietuvos ateitimi.
Atėjo Kovo 11-oji. Lietuva sulaikiusi kvapą laukė istorinio įvykio – atkurtos nepriklausomybės. Iki nakties budėjo ir „Lietuvos ryto“ redakcija. Tik tada pradėtas skaityti valstybės atkūrimo aktas, vėliau vyko balsavimas.
Bet „Lietuvos rytas“ nevėlavo pas skaitytojus – anksti ryte žmonės jau skaitė reportažą apie įvykį, pradėjusį naują šalies istoriją.
Gyvenimas nebuvo lengvas. Tuoj prasidėjo ekonominė blokada. Ir „Lietuvos rytui“ kiekvienas numeris buvo išbandymas, nes reikėjo nors iš po žemių iškasti laikraštinio popieriaus, kurio valstybinis tiekimas buvo nutrauktas.
Dienraštis atsilaikė, bet užgriuvo 1991-ųjų sausis. Pirmasis kraujas buvo pralietas dar sausio 11-ąją, kai sovietiniams smogikams šturmuojant Spaudos rūmus, kuriuose tuomet buvo įsikūrusi ir „Lietuvos ryto“ redakcija, buvo sužeistas vienas laisvės gynėjų.
Žurnalistai buvo brutaliai išvaryti į gatvę kaip stovi, nespėję pasiimti net tušinukų. Redakcija neteko viso tuomečio turto.
Tačiau nebuvo kada braukti ašarų. „Lietuvos rytas“ neišėjo tik vieną dieną – sausio 12-ąją, o kruvinosios sausio 13-osios nakties įvykiai jau atsispindėjo drauge su kitomis redakcijomis išleistame bendrame numeryje, pavadintame „Laisva Lietuva“.
Vėlesni įvykiai parodė, kad į laisvės kelią išėjusių žmonių dvasia stipresnė už tankus.
Lietuva atsitiesė, tapo nepriklausoma, greitai atkūrė valstybės institucijas, 1993-iaisiais susigrąžino litą, tais pačiais metais išlydėjo paskutinį okupacinės kariuomenės kareivį, stiebėsi privačia iniciatyva grindžiamas verslas.
Penkis dešimtmečius buvusi sovietinės imperijos provincija Lietuva per istoriškai neįtikėtinai trumpą laiką grįžo į pasaulio žemėlapį ir 2004 metais tapo ES bei NATO nare.
Neatpažįstamai pasikeitė ir „Lietuvos rytas“. Pradėjęs savo istoriją vos 4 puslapių ant prasto popieriaus išspausdintu numeriu, tapo modernaus dizaino spalvotu kelių dešimčių puslapių dienraščiu su įvairiausius skaitytojų poreikius tenkinančiais priedais, imta leisti iki šiol einančius populiarius žurnalus „Stilius“, „TV antena“.
Tiesos sakymas, nepriklausomybė nuo partijų ir valdžios atstovų įgeidžių, aferų skraistę nuplėšiantys žurnalistiniai tyrimai garantavo skaitytojų dėmesį, bet kėlė politikų ir įtakingų interesų grupių pyktį.
Galingas sprogimas 1995-ųjų lapkričio 16-osios naktį sugriovė baigiamą statyti „Lietuvos ryto“ pastato priestatą, 1998 m. padegta „Lietuvos ryto“ krepšinio arena.
Šių nusikaltimų vykdytojai iki šiol neatskleisti. Norinčių įbauginti redakciją užsakovų niekada nestigo, nes ne vienam aukštam pareigūnui po dienraščio publikacijų teko atsistatydinti, o aferų sumanytojams aiškintis teisėsaugai.
Lietuvos miestuose siautėjusios banditų gaujos ilgainiui buvo sutramdytos, sprogdinimai liovėsi, bet laisvą žodį teko ginti nuolat. Ne kartą buvo mėginta užmauti žiniasklaidai apynasrį viešosios informacijos sklaidą ribojančiais, finansiniu vėzdu turėjusiais tapti įstatymais.
Be to, teko ištverti 1998 metų Rusijos krizę. Dar gerokai sunkesnis išbandymas buvo 2008 metų pasaulinė finansų krizė, šalies valdžios pasirinkta vadinamoji diržų veržimosi politika.
Skaudžiausią smūgį patyrė būtent spauda, kuriai mokesčiai buvo padidinti labiau nei bet kuriam kitam verslui. Bet jei kas tikėjosi, kad sunkmečio slegiama žiniasklaida taps paklusnesnė, pataikaus valdžiai, smarkiai apsiriko.
Žurnalistai tik dar geriau išmoko svarbią pamoką: didžiausias jų turtas – laisvas žodis ir jį reikia ginti visuomet, net demokratijos sąlygomis.
Žinoma, viso pasaulio visuomenes sparčiai keičiančios technologijos smarkiai pakeitė ir žiniasklaidą. Interneto portalai leidžia informuoti apie įvykius tuoj pat, jiems vykstant. Dienraščiams daugiau teko naujienų analizės, apibendrinimo vaidmuo.
Siekdama informuoti visuomenę visomis formomis, „Lietuvos ryto“ bendrovė 2008 metais įkūrė ir televizijos kanalą, jungdama operatyvų, analitinį žodį ir vaizdą, įvairiau panaudodama savo žurnalistų komandos gebėjimus.
Į 26-uosius savo istorijos metus „Lietuvos rytas“ įžengia ir jaunas, ir patyręs.
Iššūkiai tik sustiprino dienraštį, išmokė žvelgti į ateitį pasitikint savimi ir savo skaitytojais.
Visuomenės apklausos rodo, kad daug lietuvių nežvelgia į ateitį pro rožinius akinius, nesitiki, kad jų laukia lengvi laikai, bet jie žino, jog gali atlaikyti visus išbandymus. Kaip ir „Lietuvos rytas“ – ir šiandien, ir kasdien dėkojantis savo ištikimiesiems skaitytojams.
