Reikia ryžtingų veiksmų, nes priešas nelaukia.
Zombiai yra politinė sąvoka, ir šiandien jie jau visur – tereikia atidžiau apsidairyti. Tai būtybės be savybių, besistengiančios pritapti prie bet ko, ko jos bijo ir nesupranta. Apie jas kalba radijas ir rašo laikraščiai.
Tačiau stinga konsoliduojančios jėgos, galinčios pakelti visuomenę lemtingam mūšiui su išvešėjusiu blogiu. Kaip yra minėjęs Kim Čen Iras (Kim Jong-il, buvęs Šiaurės Korėjos vadovas), „masės be išmintingo vado yra tarsi žmogaus organizmas be smegenų”.
Stebėdami Seimo ir savivaldybių komediantus, įsivaizduojančius, kad jie yra politikai ir kad jų uždavinys yra netalentingai juokinti žmones, ieškome drąsių pasišventėlių, prisiimančių misiją išgelbėti visuomenę nuo klastingai jos syvus sunkiančių kenkėjų.
Ir štai mūsų laisvintojai ateina. Jie meta iššūkį žlugdančiai dejonių ir skundų pornografijai, nesibaigiančioms kalboms apie tai, ko dar neturime ir ko jau netekome. Jie išjuokia mūsų susireikšminimą ir pasipūtimą, spjauna aiškintojams, kad mūšis su velniais neturi perspektyvos, kad mūsų per mažai ir esame per silpni tokiai sunkiai kovai.
Taip, tai grupė „Antis“, vaikinai, jau keliskart ėmęsi politinių žaidimų ir vis dar nesiruošiantys sustoti. Nekalbūs ir apsivilkę guminėmis „žaliųjų žmogeliukų“ uniformomis, jie skverbiasi į teritorijas, jų manymu, esančias „nuo pat pradžių antiškomis“.
Gitaromis, sintezatoriais ir būgnais ginkluoti vyrukai įvedinėja savo – sunkiuoju roku ir pankiškomis įžūlybėmis atmieštą – politinę tvarką, nuo kurios kai kam užverda kraujas, o kai kam norisi sprukti kuo toliau.
Prancūzų sociologas Gustave’as Le Bonas yra rašęs: „Kai minia, pavargusi nuo politinių ir mąstymų pokyčių, parodo didelį nepasitenkinimą kai kuriais dalykais, tikras valstybės vyras turėtų iš karto pakeisti juos nusakančius žodžius, suprantama, neiškreipdamas pačių dalykų esmės“. Ir tas vyras pasirodo – tai Algirdas Kaušpėdas, architektas be muzikinio ir aktorinio išsilavinimo. Kas gali prilygti jo sugebėjimui keisti įprastą žodyną jam parankiu ir suteikiančiu ypatingų galių? Žinoma, jis nesikuklina, chameleoniškai keisdamas išvaizdą nuo drakuliškos iki fiureriškos. Minia su džiaugsmu paklūsta Vado valiai.
Lietuva apsėsta zombių, ir „Antis“ kaunasi su tomis blogio kariaunomis naudodama hibridinio karo taktiką: mulkina, papirkinėja ir apsimetinėja, kaip tai daro geriausi to reikalo meistrai. Makabriškas dviejų valandų trukmės transas-balaganas, tarsi mėginimas parepetuoti niūrią ateities antiutopiją, neprailgsta.
Mefistofeliškas Kaušpėdo juokas – lyg respektabilių visuomenės veikėjų įvaizdžio parodija, žiniasklaidos sutvertų stabų karikatūra ir tai, ką tikriausiai išgirs mūsų politikai, už ciniškus darbelius kada nors atsidursiantys pragare.
Atėję į koncertus ar šou, klausytojai gavo gerokai daugiau, negu tik muziką: daugelis net nesusimąsto, kad jie klausosi Lietuvoje ne itin populiarių stilių – roko ir panko – kūrinių. Viską nusveria aštrus pilietinis turinys, savotiška ironiškos revoliucijos aura, kuri „Antį“ garsina jau 30 metų.
Naujausias „Anties“ šou „Zombiai atrieda atidunda!“ – beveik neįmanomybė: Lietuvos kultūrinė terpė ir rinka tiesiog per maža tokiems grandioziniams projektams. Reginys apjungė koncertą, teatrą, šou, televiziją, vaizdo ir lazerines projekcijas, dalyvavo pirotechnikai ir kaskadininkai.
„Antis“ niekada nėra tik muzika ir linksmybės: tai idėjos ir pamąstymai apie laiką, kuriame gyvename. Neprisimenu atvejo, kad ji kada nors būtų buvusi politiškai ir sociališkai atsiribojusi nuo dabarties tikrovės. Auklėjimas, protinimas ir kultūrinimas – kilnūs ir svarbūs uždaviniai, keliami ne tik patiems sau, bet ir susirinkusiems žiūrovams.
