Įspūdingo dydžio akmuo su vilko pėda daug amžių gulėjo Vilkpėdės kalvos griovoje, kol tarpukariu buvo susprogdintas. Akmuo paminėtas daugybėje Vilniaus aprašymų. Ši vietovė iki šiol vadinama Vilkpėde.
1958 metais spaudoje buvo pasirodę pranešimų, kad atkastos kelios didelės akmens su pėda skeveldros.
Teks pačiam primokėti
Paminklą ožkai ir kitoms Vilniaus legendoms sugalvojo statyti ledo skulptūras visame pasaulyje kuriantys lietuviai skulptoriai. Jie siekia, kad vilniečiai žinotų daugiau legendų apie savo miestą – ne tik Gedimino sapne kaukiantį geležinį vilką.
Skulptorius Kęstutis Musteikis dirba iš anksto žinodamas, jog ožka jo piniginėje išmuš skylę. Kultūros ministerija skyrė tik devintadalį prašomos sumos – 10 tūkstančių litų.
„Ką už tiek gali padaryti – padėkoti ir grąžinti pinigus arba ieškoti išeities“, – aiškino skulptorius.
Nors draugai ieško rėmėjų, K.Musteikis susitaikė su mintimi, jog ne tik teks dirbti veltui, bet ir nemažai sumokėti iš savo kišenės.
– Ar jūsų šeima leidžia daryti tokius kilnius poelgius? – „Sostinė“ pasiteiravo skulptoriaus.
– Kiek žmogui reikia: duonos yra, apsirengti – ir gerai, – diplomatiškai aiškino skulptorius, visame pasaulyje išgarsėjęs savo ledo skulptūromis.
– Kodėl nutarėte statyti paminklą ožkai?
– Greičiausiai dėl to, kad negaliu sėdėti be darbo. Atsibosta metų metus dirbti norvegams ir kurti jų mitologiją: vikingus, drugenus, torus. Lietuviams irgi svarbu žinoti savo praeitį.
Jei osliečiai sugalvotų išleisti knygą apie savo miesto skulptūras, reikėtų vežimo šioms knygoms pavežti. Kas 20 žingsnių ten stovi po skulptūrą. Nutarėme pabandyti ir Vilniuje įamžinti miesto legendas. Pirmiausia toliau nuo centro, patvoriuose.
– Ar taikėte paminklą Ožkos metams?
– Iš pradžių neplanavome. Ožkos metai – kiniška sąvoka. Bet čia kaip dėl maisto – valgai viską, ką patiekia. Juk lietuviai švenčia ir Heloviną.
Paminklas – prie ligoninės
Ožkos paminklui buvo nupirktas didelis rausvas akmuo iš žvyro karjero. Ant jo iš juodo akmens iškalta ožka stovės ant galinių kojų ir žvalgysis, kur vilkas. Ilgus ragus, uodegą ir kojas iškalė kalviai. Kol kas ožkai trūksta tešmens.
Paminklą ožkai buvo planuojama statyti ten, kur viduramžiais stovėjo akmuo su vilko pėda – garažų aikštelėje nuo Savanorių prospekto kylant Vilkpėdės ligoninės link. Tačiau savivaldybė nedavė leidimo, nes toje vietoje kertasi daug komunikacijų.
Paminklui pasiūlytas beveik sutvarkytas skverelis prie pačios ligoninės. Iš ten ožka bus geriau matoma.
Didžiuojasi savo miestu
K.Musteikio manymu, vyresnė vilniečių karta tikrai žino legendą apie ožką ir vilku pasivertusį velnią.
Mokydamasis M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje K.Musteikis kraštotyros būrelyje organizuodavo žygius į Vilniaus požemius bei kitas įdomias vietas ir neabejoja: kuo daugiau mieste vietų, žyminčių istorinius taškus, tuo labiau žmonės gali didžiuotis savo miestu.
Legendas apie nepaaiškinamus ar įsimintinus įvykius kūrė ne tik lietuviai, bet ir lenkai, žydai, karaimai. Tai dalis mūsų istorijos: iš kur kilo vienos ar kitos miesto dalies pavadinimas, kaip tie namai atsirado.
Netrukus skulptoriai planuoja įamžinti ir Vilniaus legendas apie slibiną Smaką – jų yra išlikę daug ir labai įvairių.
Padavimas apie nesėkmingą velnio medžioklę
Valkiodamasis apie Panerių kalnus velnias gerokai išalko.
Čia jis pamatė besiganančią jauną ožkytę ir įsigeidė ją praryti. Pasivertė vilku ir puolė ožką. Ši nei iš šio, nei iš to pamačiusi vilką skuodė kiek įmanydama.
Ant kelio gulėjo didžiulis akmuo, kurio ožka niekaip negalėjo išvengti. Sumanus velnias greitai suvokė, kaip įtaisyti ožkai pinkles, kad greičiau ją nutvertų. Užbūrė akmenį, pavertė jį tešla ir pamanė, kad ožka bėgdama įklimps į tešlą ir jis ją nutvers.
Bet apsiriko gudruolis. Vikri ir lengva ožkytė vienu šuoliu strykt ir peršoko per akmenį. Tik užpakaline koja truputį palietė jo paviršių, palikdama nago žymę.
Šoko per akmenį ir velnias – ir taip pat paliko savo pėdos žymę. Tuo metu ožka suskubo pasprukti, o velnias alkanas nudūlino į pragarą, nes Panerių kalnuose pasigirdo skambus gaidžio kakarieku!
Atkūrė vėtrungę Pilies gatvėje
Pernai K.Musteikis savo lėšomis atkūrė senąją vėtrungę Pilies gatvėje.
130 centimetrų vėtrungė, išpjauta iš nerūdijančiojo plieno skardos ir ištapyta pagal garsų italų paveikslą, yra tiksli senosios kopija.
Ant šio namo stogo vėjo kryptį rodžiusią vėtrungę XVIII amžiaus pabaigoje minėjo istorikai. Ji vaizdavo arkangelą Mykolą, koja užmynusį nugalėtą Liuciferį.
Spėjama, kad pagal garsųjį italų tapytojo Guido Reni paveikslą „Arkangelas Mykolas“ vėtrungę pagamino ir ištapė Vilniaus meistrai.
Šio namo kieme gyvenantys menininkai keletą metų ieškojo pinigų senajai vėtrungei atkurti. Kai pinigų nepavyko rasti, skulptorius K.Musteikis nutarė pagaminti senosios vėtrungės kopiją už savo lėšas. Tai kainavo 4,5 tūkst. litų.
„Tai mano duoklė miestui, kuriame gimiau ir gyvenu“, – sakė skulptorius.
