Simboliška, kad šiemet lietuviai Europos ir pasaulio čempionatuose olimpinėse rungtyse – tose, kuriose galima tikėtis ir pačių vertingiausių olimpinių trofėjų – laimėjo 11 medalių – 2 aukso, 1 sidabro, 8 bronzos.
Džiaugtis ar verkti? Ankstesnio olimpinio ciklo viduryje prieš 4 metus (2010-aisiais) buvo laimėta 4 medaliais daugiau, tad šokinėti iki padebesių priežasčių nėra.
Pernai vien pasaulio čempionatuose buvo laimėti keturi aukso medaliai, o šiemet visi trys iš planetos pirmenybių parvežti apdovanojimai yra bronziniai.
Bet pasiteisinimų galima rasti nesunkiai: tai buvo olimpinio ciklo viduriniai metai, kai daugelis elito sportininkų linkę pataupyti jėgas arba ryžtasi eksperimentams. Jie gi ne robotai.
Bet vis dėlto tai buvo žingsnelis atgal ir nėra jokių garantijų, kad kitąmet bus padarytas didelis šuolis į priekį. Visada galima patobulėti, bet varžovai irgi nestovės vietoje.
Štai irkluotojai į pasaulio čempionatą iškeliavo žadėdami tris medalius. Tris ir parsivežė – tik medinius, nes užėmė tris ketvirtąsias vietas. Košmaras, užkeikimas o gal tiesiog varžovų spyris į užpakalį?
Kaip bežiūrėsi, vieną medalį praganė mūsų mylimiausi krepšininkai, 2010 metais pasaulyje buvę treti, o 2013 m. Europoje antri. Nors juos tauta vistiek sutiko kaip medalininkus, o politikai užkabino ąžuolo vainikus, galėjo būti ir geriau. Kiek dar kartų mes pralaimėsime prancūzams? Beje, jie yra 2015 metų Europos čempionato finalinio etapo šeimininkai.
O kas atsitiko penkiakovininkams, kurie 2013 metais laimėjo viską, ką galėjo. Jie tikrai nepamiršo, kaip fechtuotis, plaukti, joti ir šaudyti, tik kai labiausiai reikėjo, varžovai buvo geriau pasirengę. Lietuvių duetas kaip kompensaciją laimėjo mišriąsias estafetes Europos ir pasaulio čempionatuose, bet čia konkurencija nebuvo tikra, nes rungtis – neolimpinė.
Net ir prie Rūtos Meilutytės galima prikibti. 17-metė plaukikė šiemet laimėjo paskutinius trūkstamus apdovanojimus savo kolekcijai, bet pasaulio taurės etapuose mėgstamose rungtyse ją keliskart gerokai vyresnė aplenkė jamaikietė!
Jevgenijui Šuklinui irgi reikėtų mažiau šypsotis, o daugiau padirbėti. Vyras pačiame jėgų žydėjime, tikras svajonių jaunikis, bet aukso kaip nėra taip nėra -- tik sidabras arba bronza.
Nieko padoraus nelaimėjo lengvaatlečiai, bet jie patys galvoja kitaip ir vietas dešimtukų pabaigoje vertina panašiai kaip prieš keletą metų Virgilijaus Aleknos medalius.
Nei šiokius nei tokius metus galėjo išgelbėti futbolininkai. Mes jau netikėjome, kad jie išvis gali prieš ką nors laimėti, o jie ėmė ir laimėjo dukart iš eilės! Prieš San Mariną ir Estiją! Jei nebūtų reikėję žaisti su slovėnais ir šveicarais, futbolui metai būtų nuostabūs...
Bet vis dėlto pasitinkant 2015-uosius norėtųsi pakelti tostą ir už neigiamus rezultatus – dopingo testų.
Pasaulyje siaučiant nesąžiningo žaidimo virusams, lietuviška pavardė dopingo bylose skambėjo tik viena, kai karjeros saulėlydyje į Sočį stengėsi patekti biatlonininkas Karolis Zlatkauskas. Anksčiau dopingu susitepę sunkiaatletis Aurimas Didžbalis, bėgikės Rasa Drazdauskaitė, Živilė Balčiūnaitė, dviratininkė Rasa Leleivytė stengiasi grįžti į doros kelią ir yra olimpinės rinktinės kandidatų sąrašuose. Bet jiems reikės pasistengti dar labiau nei kitiems, nes istorijos neperrašysi ir laiko neatsuksi.
