„Tokius meno dirbinius mane daryti išmokė tėvelis. Į butelį „Kristaus kančią“ bandau „uždaryti“ jau daugelį metų ir dešimtis kartų man tai pavyko. Tačiau tokių kūrinių negaminu pramoniniu būdų, nebandau iš jų užsidirbti. Šia veikla užsiimu laisvalaikiu, o kūrinius dovanoju draugams, kurie, atrodytų, viską turi. Bet dovana jiems - tai žmogiškojo dėmesio išraiška“, – sakė bendrovės „Dzūkijos vandenys“ nuotekų šalinimo ir valymo cecho meistras Vidas Kavaliauskas.
Į stiklo butelį jis įdeda kryžių, nukryžiuoto Jėzaus Kristaus skluptūrėlę, kopėtėles, plaktuką, botagą, vinis ir reples, žibintą ir gaidį giedorių, pranešusį, kad šv.Petras trečiąkart išdavė Jėzų.
Visas šias detales meistras padaro pats. Ir tais pačiais įrankiais, kuriuos naudojo amato paslaptis perdavęs tėvas.
Anot auksarankio meistro, dedant nukryžiavimo scenos atributiką į butelį, prireikia įvairių įrankių: ir tekinimo, ir obliavimo staklių, ką jau kalbėti apie smulkesnius įnagius – kaltukus, skobtukus ir kitus. Visus juos V.Kavaliauskas laiko dirbtuvėje, kurioje meistrauja ir kitokius buityje praverčiančius daiktus.
Pats vandentiekininkas nepasigamina tik butelio. Vis dėlto prasitaria, kad „Kristaus kančios“ negalima dėti į bet kokį butelį, tad jį renkasi kruopščiai. Pavyzdžiui, nors Kristaus kraujas ir "virsdavo vynu", vyno butelis tam nėra tinkamas.
„Vyno butelis netinkamas dėl to, kad dažniausiai jis nebūna skaidrus, todėl kompozicija jo viduje paprasčiausiai būtų nematomai.
Mieliau renkuosi stiklinius vandens butelius, nes jie turi savitą formą. Gali atrodyti, kad kuo butelis didesnis, tuo geriau, tačiau tai tik mitas – iš tikrųjų nėra jokio skirtumo, koks butelio dydis. Pavyzdžiui, mano tėtis, kompozicijas dėdavo į 0,25 litro talpos Smetonos laikų buteliukus“, – pasakojo V.Kavaliauskas.
Paklaustas, kam padovanojo patį mieliausią dirbinį, vandentiekininkas pripažino, kad pirmas ir pats mieliausias kūrinys atiteko jo broliui, kurio jau nebėra tarp gyvųjų.
