Priminsiu, kad ryškesnė šios aikštės istorija prasidėjo XIX a. viduryje, kai čia buvo įsteigta turgavietė, vėliau ši vieta pagarsėjo kaip 1863-1864 m. sukilimo vadų egzekucijos vieta. Lenkų okupacijos metais ji gavo Pilsudskio, sovietinės – Lenino vardus. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę joje dingo valdžios stabas ir sugrąžintas Lukiškių vardas.
Vilniaus valdžia bandė “siūti” aikštei naują rūbą jau nuo 1996 metų, tais metais buvo paskelbtas konkursas, kuri nelabai kas ir prisimena. 2000 metais, kaip minėjome, vyko nesėkminga Seimo intervencija, o 2005-2006, praėjus penkeriems metams po Prezidento nurodymo, darbo ėmėsi jau Vilniaus valdžia – paskelbė „Lukiškių aikštės suplanavimo ir simbolio „Laisvė" sukūrimo” konkursą. Jis baigėsi… niekuo, nes jam pasibaigus, 2009 m. pripažinta, kad nieko gero nesukurta (tačiau premijos išmokėtos!). Jau tuomet išryškėjo visuomenės nuomonių susiskaldymas: vieni siūlė aikštėje statyti memorialinį paminklą, tinkamą valstybiniams renginiams, kiti - sukurti rekreacinę aikštę.
Dar nenurimus aistroms dėl buvusio konkurso, 2010 m. pradžioje vyriausybė paskelbė nutarimą „Dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo ir Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo komisijos sudarymo", taigi, naują konkursą. Pusė šio konkurso – aikštės sutvarkymo baigėsi 2011 m. pavasarį. Palaimintuoju tapo UAB „Paleko Archstudijos“ projektas „Ramybė“ (jį kritikavau straipsnyje „Lukiškės: vėl ant to paties grėblio...”).
Antroji konkurso dalis - laisvės kovotojų atminimo įamžinimas baigėsi 2013 m. liepą, kai paminklo Lukiškių aikštėje konkurso laimėtoju buvo pripažintas skulptoriaus Vidmanto Gylikio projektas „Tautos dvasia“. Beje, jis 2008 m. buvo siūlytas Vilniaus Kalvarijų ir Konstitucijos pr. sankryžos skvereliui, bet ten konkurso nelaimėjo...
Šįkart prieš „Tautos dvasią“ sukilo rimtesni kritikai nei mano plunksna. Seimo narys Kęstutis Masiulis paprašė kultūros ministrą „apsaugoti Lietuvą nuo „Tautos dvasios“, kitas narys Audronius Ažubalis mostelėjo dar smarkiau: „tai, kas yra išrinkta, su žuvusiųjų už laisvę ir kovų už laisvę įamžinimu nieko bendro neturi. Ten pasiūlytas kažkoks nesusipratimas“.
Įvyko kaip įvyko. Kas toliau? Šių metų kovo 27 d. A. Ažubalis pateikė naują „Lukiškių aikštės Vilniuje“ įstatymo projektą. Jo postulatai labai panašūs į 2000 metų nepriimtą Lukiškių įstatymą, todėl parlamentarai nutarė paprašyti Vyriausybės išvadų dėl naujojo įstatymo. Ta išvada, pagarsinta šių metų vidurvasarį buvo tokia: „nepritarti Lukiškių aikštės Vilniuje įstatymo projektui“. Labai tikėtina, kad Seimas irgi nepritars A.Ažubalio projektui. Taigi vėl atsidūrėme nei šiokioje, nei tokioje padėtyje: konkursai įvyko, premijos išmokėtos, tačiau vilčių, kad pagal tuos projektus bus kažkas daroma, liko nedaug, o jei tiksliau – visai neliko. Ką daryti?
Teigčiau, kad tokiu būdu atsidarė durys naujoms idėjoms dėl Lukiškių aikštės ateities. Štai viena jų. Architektai ir kiti vizualią erdvę jaučiantys žmonės pripažįsta, kad Lukiškių aikštė Vilniaus masteliams yra per didelė. Jei vaizdžiau, tai Lukiškių aikštėje tilptų mažiausiai dvi Katedros aikštės. Tai, beje, įrodė ir konkursuose dalyvavusių architektų projektai: beveik visuose aikštė yra mažinama papildoma žaliąja juosta ar dar kitaip.
Norint, kad aikštė būtų gyva, joje turėtų būti koks nors žmonių traukos centras, todėl dalinis aikštės užstatymas ir sumažintų aikštę, ir suteiktų jai judėjimo gyvybę. Kaip tik todėl siūlyčiau prie aikštės šiaurinės kraštinės per visą ilgį pastatyti Muzikos akademijos rūmus – solidų, pripildytą klasikinės dvasios, neaukštą - atitinkantį aikštės medžių aukštį, kokių keturių aukštų pastatą. Jame, greta individualių ir grupinių užsiėmimų auditorijų, turėtų būti klasikinės muzikos koncertų bei teatro salė, kurios būtų lengvai pasiekiamos iš visų sostinės vietų.
Nušautume du ar tris zuikius: aukštajam muzikos mokslui pagaliau suteiktume tinkamas sąlygas, nes dabartiniai vargani po miestą išblaškyti Muzikos akademijos pastatai tikrai nereprezentatyvūs. Šie rūmai taptų jei ne aikštės dominante, tai bent tinkamu fonu ir skulptūros kūriniui, netgi galima būtų pagalvoti apie tą pačią „Tautos dvasios“ strėlę, simbolizuojančią tiek tautos laisvės siekio veržlumą, tiek ir muzikos meno polėkį.
Esami akademijos pastatai, juos pardavus, jei visai ir nepadengtų naujų rūmų statybos išlaidų, tai bent sudarytų ženklią jų statybos finansavimo dalį. Pridėjus šias sumas prie lyg ir numatytų 50 mln. litų aikštės sutvarkymui, manyčiau, kad galima būtų, palyginti, nesunkiai išsiversti.
Dabartiniai, beje, tik iliuzoriniai planai statyti Muzikos akademiją nuošalioje vietoje Olandų gatvėje kažin ar būtų geras sprendimas. Jei kam įdomu, pvz., Ukrainos muzikos akademijos rūmai stovi pačiame miesto centre, prie pat jų vyko šių metų Ukrainos laisvės revoliucijos mitingai ir net mūšiai, per juos rūmai buvo apšaudyti.
Beje, Lietuvos konservatorijos studentai per 1990 metų „spalio“ šventes irgi dalyvavo mūšyje (tiksliau muštynėse...) su sovietų desantininkais, prasibrovusiais į konservatorijos rūmus. Tik rektoriaus Vytauto Laurušo diplomatiniai gebėjimai tuomet padėjo išvengti kraujo praliejimo, o tie kareiviai buvo gėdingai išvaryti. Tai buvo pirmas to meto viešas susidūrimas su sovietų kariuomene. Tikėkimės, kad naujuosiuose Muzikos akademijos rūmuose tokių mūšių niekada nebus...
