Pakilti iš narkotikų liūno prireikė stebuklo

Kauno rajono pakraštyje, buvusioje Linksmakalnio radijo žvalgybos bazėje, įsikūrusioje priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje „Sugrįžimas“ gyvenimas teka didžiųjų švenčių laukimo ritmu.

Radę jėgų kabintis į gyvenimą vyrai ruošiasi bene didžiausiam metų įvykiui: per Kalėdas bus galima pasikviesti savo artimuosius – vaikus, žmonas bei tėvus ir kartu su jais sėsti prie šventinio stalo.

Centro įkūrėjas kaunietis Valdas Šiškus pripažįsta: šventės narkomanų reabilitacijos centre vyksta šiek tiek kitaip nei įprasta daugeliui. Čia nebūna jokio alkoholio, o pagrindiniu akcentu tampa bendruomenės narių surengiamas spektaklis.

Bendruomenė „Laikinosios sostinės“ žurnalistus pasitiko neįprasta ramybe. Didžiulis, geltonas pastatas, šalia – sporto aikštynas, pirtis bei malkų rietuvės.

Teritorijoje kruopščiai tvarkomasi. Čia triūsia ne samdyti darbininkai, o patys bendruomenės nariai. Pasak V.Šiškaus, darbo terapija ir užimtumas – labai svarbūs veiksniai vaduojantis iš priklausomybės.

Linksmakalnyje su pražūtinga priklausomybe kvaišalams kovoja dvi dešimtys vyrų.

Šį centrą lygiai prieš 15 metų įkūręs kaunietis V.Šiškus tikina įgyvendinęs savo gyvenimo svajonę. Milžiniškomis valios pastangomis įveikęs priklausomybę kvaišalams, keturių vaikų tėvas dabar gelbsti likimo draugus.

Gal tiesa, kad tik iš narkotikų liūno išsikapstęs žmogus žino, kaip padėti norintiems įveikti priklausomybę, ką patarti, kaip elgtis su dvejojančiais dėl pasirinkimo grįžti į visavertį gyvenimą.

Šiuo metu V.Šiškus vadovauja Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijai, yra jos prezidentas.

Reabilitacijos kursas Linksmakalnyje trunka metus. Pasak V.Šiškaus, praktika parodė, jog trumpesnis laikotarpis neveiksmingas.

Nors čia besigydantys vyrai gali pasinaudoti teise išvykti už bendruomenės ribų, tačiau švenčių dienomis tokios išimtys netaikomos. Čia galioja griežta tvarka – visi nariai lieka kartu.

„Į namus vyrų neišleidžiame, nes tai pernelyg didelė rizika. Su priklausomybe kovojančiam žmogui šventinė namų aplinka, vaišių stalas, ant kurio neretai būna ir alkoholio, – pernelyg didelė pagunda“, – sakė bendruomenės įkūrėjas bei vadovas V.Šiškus.

Dar viena priežastis, dėl kurios bendruomenės nariai švenčių dienomis lieka Linksmakalnyje, – slogūs praeities prisiminimai bei asociacijos.

„Daugeliui čia gyvenančių žmonių šios Kalėdos po daugybės metų pirmąkart bus sutinkamos blaiviai. Be to, švenčių laukimo periodą visada lydi tam tikra vidinė įtampa, apima ir liūdesys. Tačiau tai padeda priimti sprendimus“, – atvirai pasakojo V.Šiškus.

Per 15 metų „Sugrįžimo“ bendruomenėje susiklostė savo švenčių sutikimo tradicijos.

„Stengiamės švęsti taip, kad visiems būtų linksma. Šventė prasideda spektakliu, kurį kuria pas mus gyvenantys vyrai. Paskui visi sėdame prie šventinio stalo“, – pasakojo bendruomenės lyderis.

Pas sveikstančius narkomanus švenčių dieną po ilgų išsiskyrimo mėnesių atvyksta ir jų artimieji. Kai kuriems vyrams tai pirma galimybė po ilgo išsiskyrimo apkabinti savo vaikus, žmonas ir tėvus. Nors susitikimai su artimiausiais žmonėmis būna išties jaudinami, laisvai bendrauti sveikstantiems narkomanams neleidžiama.

„Stengiamės niekada nepalikti mūsų bendruomenės narių akis į akį su artimaisiais. Visada šalia būna trečias asmuo. Tai daroma tam, kad būtų išvengta bet kokių pagundų. Juk su priklausomybe kovojantis žmogus artimųjų gali ko nors paprašyti, o šie – kažką jam perduoti“, – neslėpė V.Šiškus.

Šventinę dieną Linksmakalnyje būna gausu ir vaikų klegesio. Į reabilitacijos centrą susitikti su likimo draugais iš visos šalies atvykstantys į gyvenimą sugrįžę narkomanai atsiveža ir savo vaikus.

Beveik visi čia į gyvenimą besikabinantys vyrai sutriko išvydę į juos nukeiptą fotoaparatą. Žmonės gūžėsi, nedrąsiai klausinėjo, ar bus minimi jų vardai.

Priežasčių tam esama pačių įvairiausių. Štai vienas vyras droviai paaiškino, jog vos keli žmonės žino apie jo pasirinktą gydymosi kursą. Grįžti į visavertį gyvenimą besiruošiantis kaunietis sakė draugams pranešęs, jog vyksta dirbti į užsienį.

Dar vienas pusamžis vyras tikino nenorintis, kad apie priklausomybę, kurios stengiasi atsikratyti, sužinotų kaimynai. Labiausiai jis išgyvena dėl savo vaikų.

Tačiau netikėtai vienas bendruomenės narys neprieštaravo, kad būtų užfiksuotas jo veidas. „Fotografuokite mane, vis vien nebeturiu ko prarasti“, – pareiškė vištas lesinęs Viktoras.

„Dabar Viktoro mama laikraštyje pamatys sūnų, sužinos, kad sūnus gyvas ir pas mus gydosi“, – paaiškino V.Šiškus.

Bendruomenės vadovas atsiduso – šio jauno kauniečio praeitis itin dramatiška. Jis ilgai bastėsi po užsienio šalis, ten valkatavo. Kauniečio artimieji jau buvo susitaikę su baisiu nuopuoliu, ilgai nežinojo, kur šis yra.

Bendrauti su šeima ar ne – paties vyro pasirinkimas. Bendruomenės nariai jam nedaro jokios įtakos.

Linksmakalnio bendruomenėje dirbančiam Nerijui artėjančios šventės kelia sentimentalius prisiminimus. Jaunas vyras šioje bendruomenėje baigė reabilitacijos kursą, atsikratė pražūtingos priklausomybės kvaišalams.

Jau penkerius metus gyvendamas blaiviai Nerijus liko dirbti gyvenimą pakeitusioje bendruomenėje, čia jis rūpinasi besigydančių likimo brolių užimtumu, organizuoja darbo terapijos užsiėmimus. Darbų Linksmakalnyje yra pačių įvairiausių – vyrai prižiūri ūkį, tvarko aplinką, ruošia malkas.

„Tos šventės man buvo kitokios. Jas sutikau blaiviai, apsuptas pasveikti siekiančių bendraminčių. Turi įvykti psichologinis lūžis, kad suvoktum, jog linksma atmosfera gali būti sukurta be svaigalų“, – pasakojo bendruomenės darbo organizatorius.

Bendruomenės darbuotojas minėjo, jog švenčiant Kalėdas čia nebūna jokių religinių motyvų.

Nors „Sugrįžimas“ atviras visiems norintiems apsilankyti bendruomenėje, saugant jos narius nuo pašalinės įtakos čia nelaukiami politikai ir tikėjimo tiesų propaguotojai.

„Čia esantys žmonės labai pažeidžiami, jiems galima įteigti bet ką. Stengiamės nepiršti tikėjimo tiesų, artėjimą su Dievu kiekvienas turi pasiekti savarankiškai. Tik tada tikėjimas tampa visavertis“, – sakė reabilitacijos centro įkūrėjas V.Šiškus.

Bendruomenės vadovas pasakojo nuolatos sulaukiantis į narkotikų liūną įklimpusių žmonių artimųjų skambučių. Jiems paaiškinama, kad žmogus turi pats norėti atsikratyti priklausomybės, patariama, kuria linkme dirbti, kaip padėti narkotikus vartojančiam žmogui suvokti, jog būtina gydytis.

V.Šiškus žino: žmogui pirmiausia būtina suvokti, kad jis visiškai palūžęs, degradavęs ir be pagalbos pats su priklausomybe nesusitvarkys.

Vedami teisingo motyvo – noro pasveikti ir gyventi visavertį gyvenimą čia ateina vos 30 procentų žmonių. Visi kiti čia tarsi atbėga tik tada, kai juos prispaudžia artimieji ar kyla problemų su teisėsauga.

Ar priimti naujoką, sprendžia pati bendruomenė, vyrai susėda ratu ir balsuoja. Veikia geležinė taisyklė – žmogus turi ateiti nevartojęs narkotikų, su apsvaigusiu net nesikalbama, parodomos durys ir liepiama atvažiuoti, kai išblaivės.

Jeigu bendruomenė naujoką priima, pirmąsias dvi savaites jis gauna globėją, susipažįsta su aplinka, vidaus taisyklėmis, būna tarsi šešėlis. Po dviejų savaičių jis gali apsispręsti – likti ar ne. Bendruomenė vėl renkasi ir balsuoja.

„Tiems, kurie nori pas mus ateiti tik tam, kad galėtų pasislėpti nuo policijos, tenka nusivilti. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su teisėsauga. Jeigu paaiškėja, kad žmogus ieškomas, jis iš karto perduodamas pareigūnams“, – pripažino V.Šiškus.

Reabilitacijos centre galioja griežtos taisyklės: bet koks smurtas – fizinis ar emocinis – tarp bendruomenės narių yra griežtai netoleruojamas. Tai viena priežasčių, dėl kurios gali būti labai greitai pašalintas iš bendruomenės.

Iš pradžių narkomanai gyvena izoliuoti, jiems draudžiama skambinti namiškiams, prireikus už juos tai padaro bendruomenės darbuotojai. Pacientui būtina pamiršti praeities rūpesčius ir susitelkti į užsibrėžtą tikslą – atsisakyti priklausomybės.

Praėjus pirmąjį etapą žmogus atsiskaito už tuos darbus, kurie jam buvo skirti. Vėl pateikia motyvaciją ir prašymą tęsti gydymą kitame etape, kuris trunka keturis mėnesius. Šio etapo metu žmogus jau gauna tam tikras pareigas, gali būti namo šeimininkas, prižiūrėti neseniai atvykusius naujokus.

Be to, jis gali du kartus per savaitę paskambinti namo, kas antrą savaitę čia gali lankytis artimieji. Paskui seka dar vienas, kur kas rimtesnis egzaminas. Trečiame etape žmogus gauna dar daugiau pareigų bei atsakomybių, atitinkamai ir teisių. Kas antrą savaitgalį jis gali vykti namo, lydėti žmones į miestą.

Paklaustas, kokių socialinių sluoksnių atstovai bando atsikratyti pražūtingos priklausomybės, bendruomenės įkūrėjas neslepia, jog pasitaiko visko.

„Ateina ir žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, baigę magistro studijas. Patenka ir teisėjų korpuso narių, būna ir ėjusių itin aukštas pareigas. Narkomanija nesirenka socialinio sluoksnio, į šį priklausomybės liūną gali įklimpti ir turtingų šeimų, ir vargšų vaikai“, – sakė V.Šiškus.

Linksmakalnio seniūnijos seniūnas

„Nors anksčiau, įsikuriant „Sugrįžimui“, būta tam tikrų baimių, šios bendruomenės nariai savo gyvenimo būdu įrodė, jog bijoti nėra ko.

Baigę reabilitacijos kursą šie žmonės neretai įsikuria mūsų gyvenvietėje, vietos gyventojai su jais mielai bendrauja, jokių grėsmių nekyla. Mano kaimynystėje gyvena keli reabilitaciją baigę žmonės, jie susiradę darbus, nekelia jokių problemų.

Kai reikia vyriškos pagalbos, bendruomenės nariai talkina seniūnijai: nušienauja pakeles, valo kelius, kerta krūmus.

„Sugrįžimas“ dalyvauja įvairiose akcijose, padeda vietos gyventojams. Pamenu, jie buvo gavę iš Amerikos vaikams skirtų labdaros siuntų. Vyrai surengė koncertus, dovanomis aprūpino visą mūsų miestelį ir šalia esančių kaimų gyventojus.

Todėl nuomonė apie šią bendruomenę labai gera, ji įgijo vietos žmonių pasitikėjimą bei pagarbą. Ši bendruomenė turi futbolo komandą, dalyvauja tiek šventėse, tiek sporto varžybose.

Kauno rajone, Šlienavos kaime, jau ketverius metus veikia reabilitacijos bendruomenė „Laisva valia“. Joje nuo alkoholio ir kvaišalų priklausomybės šiuo metu gydosi 10 moterų, kartu su mamomis ten gyvena ir 10 vaikų.

Bendruomenę įkūrė prieš 10 metų nuo priklausomybės išsivadavusi Rasa Pakėnienė. Reabilitacijos centras įsikūręs dviejuose pastatuose, viename jų įrengtos gyvenamosios patalpos, o kitame – buitinės.

Pasak R.Pakėnienės, švenčių dienomis bendruomenėje gyvenančios moterys į namus neišleidžiamos. Tai daroma siekiant jas apsaugoti nuo galimų pagundų. Artimieji švenčių dienomis čia lankosi retai, ne paslaptis, jog moterys čia atvyksta iš asocialių šeimų, kurių nariai ne itin rūpinasi artimaisiais.

„Kartu su savo vaikučiais moterys šventėms kuria programėlę, kartais sulaukiame svečių iš kitų reabilitacijos centrų.

Sulaukiame labdaros organizacijų pagalbos, gauname maisto produktų, mūsų moterys šventėms pagamina įvairių skanėstų“, – pasakojo R.Pakėnienė.