Partijos pirmininko rinkimuose iššūkį lyderiui metęs buvęs ištikimas R.Pakso ginklanešys Valentinas Mazuronis sulaukė pusantro šimto delegatų palaikymo. Vis dėlto už R.Paksą balsavo gerokai daugiau – per 600 kongreso dalyvių.
Savo varžovui R.Paksas nerado vietos naujojoje partijos vadovybėje. Kaip į tai reagavo nuo partinės scenos vejamas V.Mazuronis ir koks bus kitas partijos lyderiui populiarumu prilygstančio europarlamentaro žingsnis?
Apie tai – pokalbis su valdžios partijoje vandenis drumsčiančiu buvusiu aplinkos ministru, kuris portalui prisipažino, jog svarsto ir galimybę visiškai pasitraukti iš politikos.
– Pirmiausia nevadinčiau to iššūkiu, – paklaustas, ar patenkintas R.Paksui mesto iššūkio rezultatu, kalbėjo V.Mazuronis. – Aš tai vadinu bandymu pasukti partiją demokratiniu normalios partijos keliu.
Manau, kad visoms partijoms sveika partijos pirmininką rinktis iš kelių kandidatų, dėl jų turėtų vykti rimtos diskusijos, o rinkimai galėtų būti visuotiniai. Tai bene vienintelis būdas partijos gyvybingumui palaikyti.
- Jūsų partijoje lyderio rinkimai būdavo skirti pašlovinti R.Paksui. Tokie jie, beje, liko, nepaisant jūsų pastangų sugadinti ritualą. Kodėl anksčiau šios apeigos jums nebadė akių?
– Vedlio šlovinimo elementų yra ne tik pas mus, bet ir kitose partijose. Sunku atsakyti, kodėl anksčiau tai neužkliūdavo. Galbūt dėlto, kad partija buvo jauna ir jai to reikėjo? Bet lyderio šlovinimas – kaip vaistai, kiekvieną kartą reikia vis didesnės dozės. Dėl to kyla grėsmė perdozuoti.
Negana to, kai kurie, matydami, kad šlovinant lyderį galima atsisėsti arčiau jo, gal ir persistengia. Tai spiralinis dalykas, įsukantis vis daugiau žmonių. Nepretenduoju šiuo požiūriu būti objektyvus, bet, man atrodo, tendencija ką nors šlovinti mūsų partijoje vis stiprėjo, nors turėjo jau imti slopti.
- Kaip vis dėlto vertinate savo bandymą pakreipti partiją demokratijos keliu? Ar jis pavyko? Ar tikėjotės tokių rezultatų ir kas toliau?
– Mano nuomone, šis bandymas geras. Kai pernai partijos kongrese bendražygius bandžiau atkalbėti nuo sprendimo kelti R.Pakso kandidatūrą į prezidentus, kai buvo aišku, kad jis negali dalyvauti šiuose rinkimuose, tada sulaukiau tik dvylikos partijos narių paramos. Šįkart norinčiųjų atsinaujinti buvo 150. Tai gana daug, turint galvoje, kad specialiai rinkimams nesiruošiau, po skyrius nevažiavau ir agitacija neužsiėmiau.
- Ir vis dėl to - kas toliau? Juk turi būti logiška atomazga?
– Toliau galimi du variantai. Arba bus kokie nors pamąstymai ir suvokimas, arba ne. Kai kėliau savo kandidatūrą į pirmininkus, o tai, mano supratimu, buvo vienintelis būdas išjudinti partiją, tikėjausi, kad už mane balsuos gal trisdešimt, daugiausia – penkiasdešimt delegatų. Po visų agronominių kalbų, kurias suvažiavime rėžė pirmininkui lojalūs partijos kolegos, atrodė, kad balsavimas vyks į vienus vartus. Bet taip neįvyko, ir tai rodo, kad mano keliamos problemos rūpi ne tik man vienam.
- Bet partijoje yra tūkstančiai žmonių. Tokiais tempais keisdamas jų mąstyseną vargu ar išjudinsite partiją rimtesnėms permainoms? Ko gero, ir pats tuo nelabai tikite?
– Ir šiuo atveju yra du galimi variantai. Vienas – nieko nedaryti, bet tada nereikia ir bambėti. Kitas variantas – turėti savo poziciją ir dėl jos kovoti. Turiu atvirai pasakyti, kad tą daryti nėra lengva. Kai prieš tave tūkstantis tavo draugų ir bendražygių sako, kad R.Paksas turi eiti į prezidento rinkimus, likti vienam su keliais bendraminčiais nėra paprasta. Jei kas tuo netiki, siūlau pabandyti. Bet man atrodė, kad būtina tą daryti, kitaip tik paskęsime vieni kitų šlovinimo ritualuose.
- Vis dėlto visuomenės apklausos partijai ir jos lyderiui bent jau šiuo metu ypač palankios. Ar nemanote, kad antra vieta reitingų lentelėse neturėtų užčiaupti kritikų?
– Labai atsargiai žvelgiu į reitingus. Vieni jų partijai labiau palankūs, kiti – mažiau. Bet kalba ne apie juos ir ne jie svarbiausi. Aš įsivaizduoju, kad politikas turi dairytis ne reitingų, o daryti tai, kas svarbiausia šaliai. O būdavo taip, kad jei Jonas iš Žygaičių atvažiavo su trimis autobusais suagituotų rėmėjų, jis tapdavo svarbesnis už šalies strateginius dalykus.
- Kada pastebėjote, kad R.Paksas ir jūs žvelgiate į skirtingas puses?
– Anksčiau tų skirtumų nelabai mačiau. Galbūt todėl, kad dažniausiai kalbėjome apie R.Pakso apkaltą. Ir šiandien manau, kad šis procesas R.Pakso atžvilgiu buvo neteisingas. Tai buvo politinių jėgų susidorojimas.
- Įvairius bandymus R.Paksą reabilituoti taip pat pateisinate?
– Manau, kad R.Paksui reikia leisti dalyvauti rinkimuose. Tik taip galima būtų pabaigti įvairias po kilimu vykstančias spekuliacijas. Bet nemanau, kad galima apgaudinėti rinkėjus. Nes ir pats R.Paksas suprato, kad jis rinkimuose negalės dalyvauti, o vis dėlto veržėsi, taip partiją palikdamas visai be jokio kandidato.
- Apie tai kalbėjote ir anksčiau, todėl susidaro įspūdis, kad galbūt manote, jog situaciją partijoje galima pakeisti kalbomis ir vidinėmis diskusijomis, kurios paprastai baigiasi rietenomis? Ar ir toliau galima laukti, kad V.Mazuronis partiją kritikuos iš vidaus tol, kol galbūt R.Paksas pats išmes?
– Matyt, natūralu, kad žmogaus gyvenime ateina toks etapas, kai kažkokios politinės ambicijos tampa nebeįdomios. Manęs išties nedomina valdžia partijoje. Nejaučiu poreikio tapti jos vadu ar išsilaikyti pavaduotoju.
Dėl pareigų aš nesijaudinu. Bet vis dėlto daugiau kaip dešimt metų buvau komandoje, todėl man ji rūpi. Ir šią komandą pasirinkau po liberalų skilimo, manydamas, kad mano pasirinkta pusė yra padoresnė. Todėl tai, ką šiandien darau, darau be jokių pragmatinių skaičiavimų, o norėdamas išlikti padorus pats sau.
Manau, kad partija, būdama pirmą kartą valdžioje, turi istorinę progą nuo kalbų pereiti prie darbų ir parodyti žmonėms, kad mes realiai galime kažką pakeisti. Bet šiandien elgiamės lyg būtume opozicijoje, o ne valdžioje. Man tai nepriimtina, jau nekalbant apie išsiskiriantį požiūrį į Europos Sąjungą.
- Panašu, kad pasikinkę euroskeptiškas nuotaikas „tvarkiečiai“ gali bandyti susišluoti protesto balsus. Kaip vertinate tokią partijos strategiją ir ar ji gali pasiteisinti?
– Manoma, kad tai gali turėti trumpalaikį efektą. Naujausios apklausos rodo, kad euro įvedimo šalininkų gretos didėja. Bet vis dėlto yra skeptikų, ir visai logiška, kad partija gaudo jų balsus. Bet prieš tai darydama valdančioji partija turėtų atsakyti į klausimą, ar tai naudinga ir Lietuvos valstybei. Trumpalaikis efektas neturėtų būti lemiamas dalykas.
- Bet sąžiningoje politikoje, apie kurią kalbate, taip pat įprasta, kad nugalėtojas būna vienas. Kita vertus, jau kurį laiką buvo laukiama jūsų sprendimo ir garsiai svarstoma, kodėl jūs delsiate trenkti durimis? Ko gero, ir jūsų daug kas to klausia? Ką atsakote?
– Iki šiol tarsi laikėmės tokios pozicijos, kad partijoje yra skirtingų nuomonių. Bet pastaruoju metu tam tikri partijos lyderio veiksmai rodo, kad jis renkasi kitą komandą. Jo pasirinkimas rodo, kad mano nuomonė jam nereikalinga, jis ją bando išstumti iš partijos.
Šiandien neturiu sprendimo, ką toliau darysiu. Apie išėjimą nebuvau galvojęs ir tokio tikslo niekada neturėjau. Nėra taip, kad dabar patriukšmausiu ir nueisiu į kokią kitą partiją. Jokių susitarimų ar pokalbių su kitomis partijomis nebuvo.
Negaliu elgtis emocionaliai ir vos tik supykęs trankyti durimis. Taip nesielgiu. Taip pat nenoriu, kad atrodytų, jog užpykau negavęs posto. Man jis nė kiek nešildo širdies.
Nematau reikalo skubėti ne tik todėl, kad šventės jau čia pat. Kongreso metu pamačiau, kad turiu paramą, kurios nesitikėjau, ir tai mane įpareigoja elgtis ramiai ir atsakingai.
Bet galiu labai aiškiai pasakyti, kad dėl išsiskyrusio mano ir partijos vadovybės požiūrio į tam tikras vertybes ir dėl man nerimą keliančių partijos valdymo dalykų svarstau įvairias galimybes.
Viena galimybių – išeiti iš politikos. Galbūt iš tiesų pernelyg ilgai joje užsibuvęs imi nesuprasti daugelio dalykų? Taip pat matau ir galimybę prie ko nors jungtis, jeigu apsispręsčiau išeiti iš partijos. Aš neatmetu galimybės kažką kurti. Galimybių yra marios, bet pirmiausia reikia apsispręsti dėl išėjimo. O tokio sprendimo kol kas nėra.
- Galbūt viena iš tokių galimybių – Šiauliuose kuriamas judėjimas, kuriam vadovauja vienas didžiausių šio miesto verslininkų Vidmantas Japertas, prieš keletą mėnesių pasitraukęs iš partijos? Gal su šiuo judėjimu dalyvausite savivaldos rinkimuose?
– Esu vienas to judėjimo steigėjų. Į jį siekiama sutelkti mieste gyvenančius savo srities žinovus, kurie dėl įvairių priežasčių nenori turėti reikalų su partijomis. Bet savivaldos rinkimuose pats nedalyvausiu, galvoju tik paremti man priimtinus politikus. Tą darysiu aktyviai.
