Pastarasis skaičius dar atrodo pernelyg kuklus. Sunku patikėti šiais skaičiais, kai skelbiama, kad JAV gyvena tik 5,8 proc. užsienio lietuvių – tiek pat, kiek Latvijoje, ir mažiau nei Kanadoje.
Tai tik rodo, kad oficiali statistika gali visiškai atitrūkti nuo realybės. Juk JAV lietuvių bendruomenė tebėra viena gausiausių. Matyt, vieni šioje šalyje atsidūrę tautiečiai nepakliūva į surašymo duomenis, kiti pamiršo, kad yra lietuviai.
Labiau galima pasitikėti dabar išvykstančių lietuvių skaičiais. Valdžia džiaugiasi: šįmet Lietuva dėl emigracijos nukraujavo mažiausiai per pastaruosius kelerius metus, – šalį paliko jau tik 12,9 tūkst. daugiau žmonių nei atvažiavo, o iš atvykusiųjų – 90 proc. sugrįžę emigrantai.
Valdžia paskelbė, kad kitų metų pradžioje pradės veikti Migracijos informacijos centras, kuris padės emigrantams grįžti į Lietuvą, informuodamas juos apie galimybes įsikurti tėvynėje.
Bet nereikia būti ekspertu, kad suprastum – ne tokie centrai sugrąžina emigrantus. Jei žmonių netenkina algos ir socialinė padėtis tėvynėje, jų poveikis emigracijai beveik kaip kompreso lavonui.
Darbdaviai kalba, kad dėl migracijos padėtis darbo rinkoje gali tapti katastrofinė, ir reikalauja kuo greičiau liberalizuoti Darbo kodeksą. Susitikęs su jais Vyriausybės vadovas žada, kad tai bus padaryta jau kitų metų pavasarį.
Tik kaip Darbo kodekso liberalizavimas gali pasukti emigraciją priešinga kryptimi – išvykusius paskatinti sugrįžti?
Be abejo, su darbo santykiais susijusio popierizmo sumažinimui turbūt niekas neprieštaraus. Gal naudos ne tik verslui, bet ir darbuotojams duotų ir lankstesnis darbo grafikų, viršvalandžių reguliavimas.
Tačiau sunku įsivaizduoti, kad darbuotojams būtų prie širdies siūlymai net visai atsisakyti įspėjimo atleidžiant termino, kuris dabar yra 2–4 mėnesiai, sumažinti darbdavių mokamas nuo darbo stažo priklausančias kompensacijas atleidžiamiems žmonėms.
Verslininkams neuždrausi norėti traukti antklodę į savo pusę, nors tuomet tegu neverkia, kad nėra kam dirbti. Tik keista, kad A.Butkevičius kone prižada tokius jų norus išpildyti.
Nestebintų, jei Vyriausybei dabar vadovautų ne socialdemokratas A.Butkevičius, o liberalas E.Masiulis. Jis seniai aiškina, jog Lietuvos bėda – beribis socialinis dosnumas, ir pliekia Vyriausybę, kam ji kitais metais nori atkurti per krizę nurėžtą nedarbo socialinę pašalpą.
Esą bedarbiai ir taip baisiai sočiai gyvena – iki pusmečio gauna net 600 litų pašalpą, todėl nenori dirbti už 1000 litų. Gautų kokius 200–300, o geriausia išvis nieko, džiaugtųsi ir 500 litų alga, ir dar darbdaviui rankas bučiuotų.
Tik jei Lietuvą valdytų liberalai su Laisvosios rinkos institutu, 2040 metais joje liktų jau ne 2 mln., o 1 mln. žmonių.
Tad kam prireikė kairiajam A.Butkevičiui, jei jis žada stabdyti emigraciją, giedoti tai, ką gieda pasmerktas maždaug 5 procentus rėmėjų turėti dešinysis E.Masiulis?
O gal visiems gero žmogaus reputaciją susikūręs premjeras tiesiog kiekvienai auditorijai kalba tai, ką ji nori girdėti? Kartais gerai suveikia.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – antai V.Žirinovskis pažada kiekvienai Ivanovo nuotakai tekstilininkei po jaunikį Kuzbaso angliakasį ir pigią degtinę per vestuves, ir vieta Rusijos Dūmoje jam garantuota.
Turbūt naudinga ir Lietuvai įpūsti daugiau pakilios dvasios. Gal iš tiesų premjerui nuėjus pas verslininkus reikia žadėti, kad jie galės atleidinėti darbuotojus neišlaidaudami, o susitikus su profsąjungų veikėjais sakyti, jog socialinių gėrybių pyragas vis pūsis.
Visi girdės, ką nori, ir laimės indeksas Lietuvoje kils. Nors viskas liks po senovei, lūkesčiai gerės, ekonomika augs. Žiūrėk, ir praeis noras laimės ieškoti kitur.
